Fizika namų šeimininkėms

Lietuvoje „karas keliuose“ tęsiasi. Vykdomos įvairios prevencinės kampanijos, siekiant paveikti vairuotojų ir pėsčiųjų suvokimą apie asmeninę atsakomybę, atsargumą ir t.t. Tačiau, kurgi pagerėjimo ženklai? Galbūt pats laikas įsikišti technikai?

Atsirado, kelis metus projektuota automobilių sistema, padedanti vairuotojui kelyje išvengti susidūrimo, kuri veikia kaip žmogaus smegenys. Ji užfiksuoja netoli automobilio esantį objektą – ir priklausomai nuo situacijos – reaguoja. Taip vadinama „trečioji akis“ mato kelio žymėjimą, atstumą iki pėsčiojo ar kitos autotransporto priemonės, mato, ką pėstieji veikia: stovi kelkraštyje ar eina įstrižai gatvės. Sistema daugiau nei 30 metrų atstumu atpažįsta, kas – kita mašina ar žmogus – yra netoli vairuojamo automobilio.

„Trečioji akis“ likus 2,5 sekundės iki susidūrimo perspėja garsiniu signalu. Jei vairuotojui nepakanka laiko sureaguoti, sistema pati suvaldo automobilį, kad būtų išvengta susidūrimo.

Pasak specialistų, beveik 80 proc. nelaimingų atsitikimų įvyksta dėl vairuotojų išsiblaškymo, o sistema padeda išvengti su tuo susijusių pasekmių, nes „trečioji akis“ pastebi kelyje ir šalia jo esančias kliūtis ir iškart reaguoja.

Kol kas ši sistema jau yra diegiama trijų markių automobiliams, o 2010 bus montuojama ir kituose. Perkant naują automobilį, „trečioji akis“ papildomai kainuotų apie 2360 litų. Tačiau turint omeny, jog ši sistema padės išgelbėti gyvybes, tai nėra brangu.

Saugaus kelio!

Konkurencija ir sveikos ambicijos kuria naudą visuomenei. Štai mobiliuoju telefonu greitai galima bus ne tik fotografuoti, filmuoti, naršyti, siųsti, rašyti, kalbėti, bet ir prižiūrėti sveikatą. Greitai – turiu omeny porą-keletą metų.

Greitu metu pasaulyje gali atsirasti apie 4 milijardus „mobiliųjų slaugių“. Telefonai papildyti įvairiomis papildomomis programomis gali tapti realūs pagalbininkai medicinos darbuotojams, nes duomenys apie vartotojo sveikatos būseną iškart galėtų būti perduoti gydytojui.

Šie mobilieji pagalbininkai padėtų dažniau nustatyti ligos pradžią, sumažinti apsilankymų medicinos įstaigose skaičių ir apskritai sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas, o ateityje padėtų ir suleisti vaistų injekcijas.

Dabartiniai mobilieji telefonai „Bluetooth“ pagalba jau leidžia bėgimo metu sekti širdies ritmą, taip pat įrašo nubėgtą distanciją, bėgimo greitį, vietovės, kurioje bėgioja žmogus, aukštį virš jūros lygio.

Tačiau netrukus žada, kad pasirodys telefonai galintys per „Bluetooth“  matuoti kraujo spaudimą, cukraus kiekį kraujyje ir siųsti tiesiai mobiliojo telefono savininko gydytojui. Kol kas tik vyksta bandymai, bet šios prognozės skamba visiškai realiai. Tuo labiau, kad po 2012 metų jau tikimasi žmogaus organus patikrinti automatiškai – patikros metu nereikės net nutraukti naudojimosi telefonu. Tai reiškia, jog telefone būtų implantuoti mažojo nuotolio radijo ryšio jutikliai, kurie galėtų bet kada tiesiogiai gydytojui teikti informaciją apie asmens gyvybines funkcijas. O gydytojas galėtų iškart atsiųsti pacientui tam tikras rekomendacijas. Prireikus, telefonas kaip tikra slaugė galėtų išvirkšti ir reikalingą dozę insulino ar skausmą malšinančių vaistų.

Na, skamba labai patraukliai. Kita vertus, žinant mūsų sveikatos apsaugos sistemą, tokie mobilūs pagalbininkai mums ne itin ką pagelbės jei gydytojai neturės šiuolaikinių IT priemonių ir nebus apmokyti jomis naudotis. Iš dalies man čia kvepia „sukurta specialiai JAV, bet tinka ir kitiems“. Labai tikiuosi aš klystu.

Atrodo, kad mano blogą kažkas vis paskaito ir netgi mano, kad jis gali turėti įtakos skaitytojams. Toks įspūdis susidarė po to, kai gavau vienos telekomunikacijų bendrovės komunikacijos žmonių pasiūlymą padaryti interviu su Suomijos mokslininkais. Apie elektromagnetinių bangų poveikį, žinoma. Pirmiausia pasidomėjau, kas jie tokie – pasirodo, visai garbūs ir Suomijoje žinomi specialistai profesoriai Kari Jokela ir Maila Hietanen.

Kadangi žurnalistas aš nekoks, tad tiesiog surašiau kelis klausimus, kurie man įdomūs kaip žmogui, o ne kaip fizikui. Klausiau apie bazinių stočių įtaką sveikatai, stočių baimės priežastis, elektromagnetines bangas skleidžiančius prietaisus. Nesakau, kad atsakymai mane nustebino ar labai pradžiugino, nes buvo itin lakoniški ir kartu diplomatiški.

Trumpai reziumuojant: profesoriai pritaria, kad neįmanoma įrodyti neigiamo elektromagnetinių bangų poveikio nebuvimo. Prof. Hietanen teigė, kad tyrimų įvairovė neleidžia gauti vieningos išvados dėl galimo poveikio žmonėms ir gyvūnams. Tačiau anot prof. Jokelos, nuo 1994 metų pradėjus tyrimus dėl poveikio sveikatai, nebuvo aptiktas nė vienas rimtesnis atvejis.

Nepaisant to, jog nėra įrodymų apie žalą, yra žmonių, kurie yra įsitikinę elektromagnetinių bangų poveikiu. Pasak prof. Hietanen, žmonių įtikėjimą gali lemti tam tikri psichosomatiniai simptomai ir tam tikra nuolatinė aktyvistų veikla. Prof. Jokela taip pat pritaria, kad įvairios fobijos dėl bazinių stočių, prietaisų, paremtos ne moksliniais argumentais.  Tačiau abu profesoriai vieningai teigia, jog gamintojai seka mokslininkų rekomendacijomis ir atsižvelgia į visuomenės susirūpinimą. Prof. Hietanen pastebi, jog technologijos vystosi, ir bazinės stotys tobulėja.

Anot prof. Jokelos, nors namuose esantys kai kurie prietaisai skleidžia ne vienodas elektromagnetines bangas, neverta nerimauti dėl dešimties milivatų sklindančių bangų esančių toliau nei už 1 metro, kai mobiliuosius telefonus, kurių bangos yra 250 milivatų, naudojame 1-2 cm atstumu. Tuo tarpu lazerinio žymeklio ar soliariumo bangos priklauso visai kitai rizikos grupei nei namų prietaisai. O prof. Hietanen išskiria tam tikrus namų prietaisus kaip priklausančius didesnei rizikos grupei – ji mini rankinius elektroninius prietaisus, indukcines orkaites.

Toliau sekė klausimai apie tai, ar patys profesoriai naudoja elektromagnetinėmis bangomis veikiančius prietaisus, ar nerimauja dėl jų poveikio, ar riboja pokalbius mobiliuoju telefonu – į kuriuos abu atsakė neigiamai.

Natūralu. Manau, kad visi bazinių stočių pavojaus kėlėjai ir aktyvistai buityje taip pat nedaro nieko, kad bent kiek mažintų elektromagnetinių bangų poveikį. Man vis dažniau kirba mintis, kad protestais, laidomis ir straipsniais kuriamas triukšmas tiesiog pridengia kažkokius rimtus dalykus arba nukreipia dėmesį nuo kažko, kas yra pavojingiau. Nuogąstavimus patvirtino nuostabus Rusijos Mokslų akademijos nario Michailo Gelfando interviu. Jis teigia, kad didžiulis triukšmas dėl genetiškai modifikuotų organizmų yra tik triukšmas, nes viena vertus, aktyvistai visiškai neišmano genetikos, antra vertus, problemas jie mato ne ten, kur jų tikrai esama. Mokslininkas siūlo visą aktyvistų įniršį sutelkti kovai prieš gyvūnų šėrimą antibiotikais. Interviu platus, apie daug įdomių dalykų. Tiesa, rusiškai.

Gerai jau, gerai, aš ir pats nelabai tuo tikiu, bet rašo „Popular Science“, o tyrėjai remiasi bandymų rezultatais. Ir fizikos čia nelabai yra, nors fizikos dėsniai, be abejo, veikia. Taigi, kalbame apie paprasčiausią sportininkų dantų apsaugos įtvarą, kurį naudoja daugelio rizikingų sporto šakų atstovai – pradedant boksininkais ir baigiant krepšininkais. Paprasčiausias jis buvo iki tol, kol pasirodė tikras technologijų triumfas – „Pure Power Mouthgard“, arba, tiesiog GALINGA apsauga. Ir galia čia ne pačioje apsaugoje, galia žandikaulius valdančiuose raumenyse. PPM tą galią išlaisvina.

Suprantu, kad skamba, na, keistokai, bet klausykite toliau. Taigi, Rudger‘io universiteto tyrėjai patikino, kad dantų naujoji dantų apsauga tiesiog neįtikėtinai pagerina atletų rezultatus. „Populiarmokslis“ juokauja, kad dabar belieka sulaukti pasaulinės antidopingo asociacijos draudimo naudoti tokį įtvarą. Testuose dalyvavo 22 sportininkai, kuriems PPM apsauga padėjo gerokai aukščiau pašokti iš vietos, o specialus testas parodė, kad tiems, kurie naudojosi PPM, gerokai išaugo pikinė jėga didžiausio apkrovimo metu.

Juokingiausia, kad pats plastiko gabalas čia niekuo dėtas. Jis tiesiog išlietas taip, kad jo forma padeda atpalaiduoti apatinio žandikaulio valdymo raumenis. Įprastai šie raumenys yra prisitaikę prie mūsų valgymo būdo, kai apatiniai ir viršutiniai dantys prasilenkia, nes maistą tenka plėšyti ir malti. Dėl šios priežasties, apatinio žandikaulio raumenys nuolat laiko atitraukę žandikaulį atgal. PPM forma tokia, kad jis šiek tiek pastumia apatinį žandikaulį į priekį ir žemyn, o raumenys atsipalaiduoja. Tinkama padėtis randama žandikaulio raumenis veikiant silpna elektros srove ir fiksuojant raumenų būseną elektromiografu.

Apsaugos gamybos procedūra trunka apie pusantros valandos ir ją atlikti gali tik itin aukštos kvalifikacijos dantistai.

PPM kūrėjai tikina, kad papildomos galios generavimas žandikauliuose yra daug kartų teoriškai aprašytas medicininėje literatūroje, todėl tik tokiems fizikams kaip aš skamba pernelyg egzotiškai. Specialistai primena, kad geriausias visų laikų krepšininkas Michaelas Jordanas lakstė iškišęs liežuvį. Todėl, kad buvo šiaip išsižiojęs? Nė velnio. Taip jis atpalaiduodavo žandikauliuose slypinčias galias.

Beje, toks plastiko gabalėlis kainuoja 1600 dolerių, todėl nenuostabu, kad dideliais pardavimais jo kūrėjai kol kas pasigirti negali.

Naujų metų proga siūlau pažvelgti į šalį, kuri jau dabar kai kuriose srityse gyvena keliais metais priekyje. Kalbu apie Pietų Korėją, kuri laikoma labiausiai technologijoms imlia valstybe pasaulyje. Ypač mobiliojo ryšio technologijoms. Šalies mobiliojo ryšio operatoriai ir specializuotos programinės įrangos kūrėjai neriasi iš kailio, mėgindami įprastą mobiliųjį telefoną išmokyti daryti netikėtus dalykus. Ir jiems pavyksta.  

Tarkime, mobilieji finansai ir visa, kas su jais susiję. Korėjos gyventojai gali įsidiegti papildomą išankstinio apmokėjimo lustą į savo mobiliųjų SIM korteles, kur šis veikia kaip piniginė, navigatorius ar orų prognozė. Lustas mobiliajam telefonui netgi nurodo, kuriose miesto vietose yra didžiausi žmonių (taip, žmonių) srautai.

Amerikietis blogeris Johee Cho stebisi, kad net Gelbėjimo Armijos savanoriai aukas savo organizacijai renka naujoviškai. Gatvėse įtaisyti vadinamieji skaitmeniniai aukojimo ekranai, prie kurių priglaudus telefoną su įdiegtu lustu, iš jūsų sąskaitos telefone bus nuskaičiuota 80 JAV centų auka. Apskritai, Korėjoje pastebimas pamišimas, susijęs su didžiąją „T“(telekomunikacijos): T-pinigai, T-parduotuvės, T-paslaugos ir T.T. J.Cho nesistebi, kad šalyje, kur mobiliojo ryšio skverbtis siekia 93,6 proc. T-faktorius yra labai svarbus kiekvieno jos piliečio gyvenime. Mokant už taksi, stovėjimo aikštelę, bilietus į kiną ar puodelį arbatos prekybos centre užtenka pridėti savo mobilųjį telefoną prie T-pinigų nuskaitymo įrenginio. Vietos pavalgyti korėjiečiai taip pat ieško savo telefonuose, kurių ekranuose išvysite ne tik žemėlapius, su pažymėtais restoranais, bet ir tų restoranų meniu. 

T-paslaugos naudingos ir navigacijai po miestą automobiliu, metro ar pėsčiomis. Telefonu atliekamos visos bankinės operacijos, įskaitant ir prekybą akcijomis ar užsienio valiuta. Golfo lauke telefonas padeda nustatyti atstumą iki duobutės, nes T-golfo paslauga taip pat jau egzistuoja.

Visi Korėjos televizijos kanalai taip pat transliuojami į mobiliuosius telefonus. 2009 metų pradžioje į mobiliuosius jau bus galima užsisakyti ir filmus ar serialus. Visa tai dėl to, kad Pietų Korėja yra 3G telekomunikacijų lyderis, o plačiajuostis internetas pasiekia 95 proc. korėjiečių namų. Belieka tikėtis, kad naujausių technologijų diegimo Lietuvoje nesustabdys krizė ir tos krizės išgąsdinta valdžia.

Nežinau, ar čia mūsų Radijo ir televizijos centras toks toliaregiškas, ar amerikiečiai šįkart klysta, bet jie teigia, kad mobiliojo interneto ateitis priklauso technologijai WiMAX. Bent jau profesoriaus, elektriko inžinieriaus Robert Morrow teigimu, taip turėtų būti. Jis mokslo žurnalo „Science“ straipsnyje rašo, jog šiuo metu populiarius nešiojamuosius kompiuterius su WiFi technologijos mobiliuoju internetu pakeis kompiuteriai su WiMAX sąsajomis.

Skirtumas tarp šių dviejų technologijų tas, kad naudojant WiMAX interneto priega bus galima visur, kur  veikia mobilusis ryšys, t.y., internetu galima bus naudotis net ir kelyje. Tačiau greičiausiai ši paslauga nebūtų nemokama, ji tiesiog būtų kaip papildoma mobiliųjų telefonų operatorių paslauga, už kurią būtų iš anksto numatytas mokestis.

Be to, šį teiginį paremia ir tai, kad WiMAX veikia licenzijuojamame mikrobangų ruože, kurio dažniai skirti WiMAX internetui ir čia neveiks jokie kiti įrenginiai. Tai reiškia dar ir tai, kad WiMAX įtaisai galės būti gerokai galingesni negu WiFI prietaisai, kurie veikia mikrobangų ruože, kuriame veikia ir nemaža dalis buities prietaisų. Dėl šios priežasties WiFi įtaisų spinduliuotė yra pakankamai silpna, kad ji netrikdytų, pavyzdžiui, mikrobangų krosnelės darbo. Visų elekrtromagnetinio spinduliavimo priešų siaubui, WiMAX įtaisų skleidžiamos bangos galės sklisti kelių kilometrų spinduliu, apytiksliai tiek, kiek apima bazinės stotys.

WiMAX interneto sparta priklausytų nuo daugelio veiksnių, įskaitant ir tai, kokiu atstumu nuo bazinių stočių bus vartotojas. Jo sparta būtų didesnė  nei 3G mobiliojo telefono interneto, tačiau mažesnė nei WiFi.

JAV WiMAX pradininku turėtų tapti XOHM tinklas, kurį Baltimorėje ir Vašingtone kuria kompanija „Sprint“. Įmonė pranešė, kad nauja paslauga, kaip komercinis produktas turėtų pasirodyti jau šiais metais. Šiuo metu didžiausias WiMAX tinklas, kuris apima 17 miestų, yra Pakistane.

Lietuvos Radijo ir televizijos centras WiMAX projektui plėtoti ketina imti maždaug 100 mln. litų paskolą. Už ją įmonė bankui ketina užstatyti ir Vilniaus televizijos bokštą.

Nežinau, gal aš labai nepastabus, bet populiariame naujienų portale „Delfi“  tik vakar pastebėjau naują rubriką – „Visuomenės iššūkis mokslininkui“ (atvirai sakant, naujoji svetainės išvaizda atrodo kiek per paini – teks priprasti). Populiaria šiuo metu vaizdo filmuko forma pateikiama tema kuri mane jau seniai liguistai domina – elektromagnetinio spinduliavimo poveikis žmogui. Pirmame reportaže kalbėta apie mobiliuosius telefonus ir mokslininkui – dr. Arvydui Kanapickui – mestas iššūkis buvo ne itin rimtas – išmatuoti trijų mobiliųjų aparatų spinduliuotę įvairiomis sąlygoms. Na, ir tradiciniai „You Tube“  pokštai – kiaušinio virimas mobiliojo telefono pagalba, kukurūzų spragėsių kaitinimas ir jau klasika tapusio klausimo „Ar telefonas kaitina smegenis?“ nagrinėjimas.

Tiesą sakant, vaizdeliai kartais priminė studentiškus juokelius, todėl belieka nukelti kepurę prieš dr. Kanapicką, kuris visus eksperimentus atliko rimta mina. Nenagrinėsiu filmuko mokslinės ir meninės vertės (tegul tai daro VDU ir Švietimo ministerija, kuri yra šio įdomaus projekto rėmėja), tačiau kelias išvadas, kurios, jei teisingai supratau, formuluojamos ir reportaže, pateikiu trumpai:

a)     Mobiliojo telefono spinduliuojamų elektromagnetinių bangų poveikis gyvybiškai svarbiems žmogaus organams nėra iki galo ištirtas, todėl geriau apsidrausti, manant, kad kuo mažesnė spinduliuotė, tuo geriau;

b)     Naujesni telefonai skleidžia mažesnio intensyvumo elektromagnetinį spinduliavimą nei senesni;

c)     Kiaušinio virimas ir spragėsių kaitinimas telefonais yra totali nesąmonė;

d)     Mobiliojo ryšio aparato spinduliuotė yra labai nedidelė ir ji sparčiai mažėja didėjant atstumui tarp telefono ir objekto; taip pat veikia bet koks užtvaras;

e)     Jei vis dar bijote mobiliojo telefono, įsigykite laisvų rankų įrangą, kalbėkite aparatą atitraukę nuo ausies arba tiesiog mažiau plepėkite telefonu.

Nieko naujo, tačiau lietuviškas „Myth Busters“ pusbrolis dar labai jaunas, tad verta jį pagirti už pastangas. 

Ketvirtadienį dėl elektros tiekimo sutrikimų buvo sustabdytas didžiausias pasaulyje dalelių greitintuvas – Didysis hadronų kolaideris. DHK per dešimt dienų jau spėjo tapti ir populiauriausiu pasaulio prietaisu, ir labiausiai kritikuojamu mokslo eksperimentu. Faktas tas, kad pasaulio pabaiga rugsėjo 10 dieną neįvyko. Antras faktas – brangiausias pasaulyje fizikos mokslo žaisliukas nustojo veikti dėl banaliausios priežasties. Kas bus, jei elektra nustos tekėjusi tuomet, kai DHK dirbs didžiausia galia ir mokslininkai pradės eksperimentą, kuris vieniems atrodo vartais į rojų, kitiems – tiesiu keliu į juodąją skylę?

Juk kol kas didžiausias žmonijos istorijoje eksperimentas net neprasidėjo, nepaisant to, kad didžioji dalis lietuviškos žiniasklaidos apie tai skelbė pirmąją kolaiderio bandymų dieną (o vėliau visiškai apie tai pamiršo). Beje, pirmoji kolaiderio paleidimo diena buvo itin sklandi ir mokslininkams pavyko įgyvendinti daugiau, negu buvo planuota. Paprastai tariant, pirmąją dieną jie paleido dalelių srautą pagal laikrodžio rodyklę 27 kilometrų ilgio greitintuvo tunelio apskritimu. Po to įsidrąsino ir paleido daleles ir prieš laikrodžio rodyklę. Viskas vyko sklandžiai, po bandymo mokslininkai pasivaišino brangiu šampanu.

Tuo tarpu visa žiniasklaida rėkte rėkė apie Didįjį Sprogimą, juodąją materiją ir materijos anihiliaciją vamzdyje Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje. Teorijų apie eksperimento pavojų prieš tai paskleidė tiek rimtais laikomi mokslininkai, tiek visiški diletantai. Spauda pasigavo egzotiškus komentarus ir pagimdė straipsnius apie pasaulio pabaigą. Jei jūs kartais tokiais niekais tikite, tai pasaulio pabaigos reikėtų laukti ne anksčiau nei šių metų spalio 12 dieną, kai pirmąkart bus atliekamas dalelių srautų susidūrimo ekperimentas, arba, kitų metų pradžioje, kai DHK bus paleistas visu galingumu ir protonai susidūrimo momentu bus pasiekę 299 792 kilometrų per valandą greitį (jei kas nors neišjungs elektros tiekimo). O gal tuomet, kai susidūrimai stabilizuosis ir mokslininkai pradės analizuoti milžiniškus kiekius informacijos?    

Aišku tiek, kad rugsėjo 10 dieną vyko šou, kuris viso pasaulio žiniasklaidos dėka gerokai išpopuliarino taikomąjį mokslą, net jei eilinam piliečiui tokie eksperimentai vis dar atrodo tuščias lėšų švaistymas (13 milijardų dolerių už vamzdį po žeme!). Amerikiečiai juoko dėlei netgi suskaičiavo, kiek laiko užtruktų šaldytos picos pašildymas kolaideryje – ogi 30 nanosekundžių, arba 30 milijardinių sekundės dalių.

Kita vertus, koks gi tikrasis didžiausio žmonijos istorijoje mokslinio eksperimento tikslas? Paprastai kalbant, mokslininkai nori sukurti sąlygas, kurios teoriškai galėjo egzistuoti iškart po Didžiojo Sprogimo, kai gimė Visata. “Iškart” reiškia ne tą pačią dieną ar valandą, o praėjus vis milijardinėms sekundėms dalims po sprogimo. Tokia informacija mokslininkams padėtų geriau suvokti mūsų visatos prigimtį ir, žinoma, materijos sandarą. Savo ruožtu, tokios žinios fizikos mokslui reikštų tikrą proveržį daugelyje sričių.

Susidūrimo metu išskiriama energija virsta mase, tokiu būdu sukuriamos naujos dalelės, kurių paieškomis ir užsiims mokslininkai. Pirmutinė užduotis – įrodyti jog egzistuoja Higgso bozonas nes tokios dalelės buviimas pateisintų dabartinės fizikos teoriją apie masės atsiradimą. 

Užsiėmimas išties sunkus, nes norint ką nors surasti milijarduose baitų (per metus tikimąsi apdoroti 15 milionų gigabaitų) informacijos, gaunamos atliekant eksperimentą, reikės ne tik protingų galvų bet ir milžinišką informacijos masyvą gebančios apdoroti kompiuterių sistemos. Kitaip tariant, naujas daleles mokslininkai pamatys ne eksperimento metu (tai neįmanoma nei techniškai, nei fizisiškai), o analizuodami informaciją. Jokių garantijų, kad dalelės bus atrastos nėra, lygiai kaip nėra garantijų, kad tokios dalelės apskritai egzistuoja. Garsusis fizikas Stephenas Hawkingsas jau susilažino, jog Higgso bozonas nebus atrastas, nors jis beveik neabejoja, jog kolaideris padės atrasti supersimetriškas jau žinomoms dalelėms daleles, kurios taip pat kol kas egzistuoja tik teoriškai. Pasak Hawkingso, gerai jei Higgso bozonų egzistavimas nebus įrodytas, nes tai reikš jog dalelių fizikos teoriją reikės permąstyti iš naujo, o tai yra smagus užsiėmimas. Tiesa, “Visatos riešuto kevale” autorius pastatė vos 100 dolerių. Matyt, visgi prisibijo.

Kita vertus, didžioji žmonijos dalis bijo ne naujų dalelių, o vadinamosios antimedžiagos susidarymo ir juodųjų skylių atsiradimo, mat juodosiomis skylėmis grindžiami visi paistalai apie pasaulio sunaikinimą Didžiąjame kolaideryje. Kol kas nėra ko bijoti, nes iki spalio 12-osios bus derinami dalelių srautų judėjimą koreguojantys milžiniški elektromagnetai.

Amerikiečiai mėgsta, kai patariama, ką dėvėti, ką valgyti ir kuo žavėtis. Žurnalo „Popular Mechanics“ http://www.popularmechanics.com/ ekspertai atrinko įspūdingiausius pirmojo šių metų pusmečio įtaisus. Dešimtuke yra ir šis „Yamaha“

MP3 grotuvas, parenkantis muziką pagal jūsų pulsą ir judėjimo greitį. Idėja paprasta – įtikti sportuojančiam žmogui. Bėgiojant ar minant dviračio pedalus jūsų grotuvo ausinėse skambanti muzika gali padėti įveikti paskutinį ratą, arba, sugriauti ritmą ir išmušti iš vėžių. „Yamaha Bodibeat“ grotuvėlis atidžiai seka jūsų pulsą ir judėjimo greitį ir iš grojaraščio išrenka atitinkamos ritmikos ir tempo kūrinį. Grotuve įtaisytas pulso sensorius ir judėjimo greičio matuoklis, todėl galima manyti, jog ausinėse girdima muzika atitiks jūsų būseną. Beje, grotuvas išsaugo ir jūsų fizinius parametrus, fiksuojamus treniruotės metu. Grotuvas kainuos apie 300 JAV dolerių ir prekyboje pasirodys rudeniop.