Informacijos ir kompiuterių amžiuje mes esame užsivertę įvairiais daiktais, kuriuos kartas nuo karto vis reikia įkrauti, t.y., pradedant mobiliuoju telefonu, kurių šeimoje būna tikrai ne vienas, iki nešiojamų kompiuterių, mikrofonų ar fotoaparatų ir t.t.  Daugelis šių prietaisų pakrovėjų yra skirtingi, todėl įsigijus naują prietaisą, senasis įkroviklis paprastai išmetamas. Yra ir tokių, kurie neturi įpročio atsikratyti nebereikalingų daiktų, nes „o vdruk prireiks“. Tokių žmonių namuose galima būtų rasti turbūt dešimtis įkroviklių.  

Todėl man gana keista, kad tik dabar atsirado universalūs įkrovikliai. Kaip teigia „Green Plug“ ir „WiPower“, universalus žaliasis įkroviklis tiktų visiems bevieliams įrenginiams. Pajungus prietaisą į „Green Plug“ pakrovėjo jungtį, „Greentalk“ protokolas nuskaito prijungto prietaiso lustą, kad galėtų nustatyti maitinimo tinklą, reikalingą jam pakrauti.

Tačiau yra didžiulis „bet“. Tam, kad būtų galima naudoti universalų kroviklį, gamintojai turėtų montuoti „Greentalk“ lustus į savo įrenginius, o ne siūlyti individualius adapterius vis naujai gaminamam modeliui.

Panašią technologiją siūlo ir „Powermat“, kuri vizualiai galbūt net patrauklesnė nei prieš tai aprašyta. „Powermat“ įkroviklis – padas, ant kurio padėjus prietaisus, jis juos įkrauna taip pat bevieliu būdu. Vienu metu galima įkrauti 3 mobiliuosius telefonus. Taip pat galima įsigyti ir kubą su 8 skirtingomis jungtimis.

Pasirodo viskas vyksta pagal planą ir ką tik praėjusį penktadienį didysis hadronų kolaideris (DHK) po beveik 14 mėnesių pertraukos buvo vėl paleistas.

Vakar projekto dalyviai pasigyrė ir puikiais rezultatais. Kaip vienas oficialus šaltinis pranešė, DHK šįkart per kelias valandas atliko daugiau operacijų nei per penkias eksperimento dienas prieš metus, pradėjus dalelių greitintuvui veikti.  Be to, DHK paleidimas vyko greičiau nei buvo tikėtasi penktadienį.

Savaitgalį inžinieriams dukart pavyko pilnai paleisti dalelių srauto judėjimą priešingomis kryptimis. Ateinantį savaitgalį planuojama padidinti ir kolaiderio elektros energiją iki 1.2 trilijonų elektronvoltų.

Anot Europos branduolinių tyrimų organizacijos (CERN) direktoriaus, papildomi metai leido jiems patobulinti programinę įrangą ir prietaisus.

Na, su nekantrumu lauksiu, kokie bus oficialūs pareiškimai po šios savaitės.

Didysis hadronų kolaideris (DHK) vis pakliūva į bėdą. Pirmiausiai sugedo elektromagnetai. Po to DHK pakartotinas įjungimas buvo atidėtas, kad būtų galima papildomai įdiegti tam tikrų saugiklių. O šįkart dalelių greitintuvą sustabdė praskrendantis mažas paukštukas. Tikrąja to žodžio prasme. Teigiama, jog paukštis skrisdamas numetė batono ant išorinių greitintuvo įrenginių, dėl ko įvyko sistemos perkaitimas ir ji nustojo veikti.

Apie tai rašo pvz., „Popular Science“, „The Register“. O kita pusė nė žodžiu neužsimena apie paukštį, o informuoja, jog DHK ruošiamas pilnam dalelių paleidimui.

Oficialiame CERN (Europos branduolinių tyrimų organizacija) tinklapyje skelbiama, jog pasirengimas dalelių paleidimui greitintuve vyksta sklandžiai, 6 iš 8 sektorių jau paruošti. Kiti bus pajungti kitą savaitę. Lapkričio pirmą savaitę jau buvo užfiksuotas ir dalelių srauto judėjimas priešinga kryptimi dalimi DHK tunelio apskritimo.

Jei viskas vyks pagal planą, jau po savaitės dalelių srautai pilnai bus paleisti, ir netrukus po to bus pirmas nestiprus dalelių srauto susidūrimas.  

Taigi nežinia, ar paskleista informacija apie batoną yra tik pletkas, ar CERN tiesiog nenori užsiminti apie gėdingą gedimą.

Aš ir vėl apie žalią spalvą. Tik šįkart ne apie stogus, o apie žaliąją energetiką, t.y., draugišką gamtai elektros energijos gaminimo būdą.  Vėjo jėgainės yra modernus ir atsakingas būdas pasigaminti elektros, todėl nuolat atkreipiu dėmesį į naujienas apie vėjo energiją.

Bendrovė „Helix Wind“ pradėjo bandymus Pietų Kalifornijoje norėdama išsiaiškinti ar jų vėjo turbinos galėtų aprūpinti mobiliųjų telefonų bazines stotis elektros energija. Įmonė tapo žinoma po to, kai pristatė savo mažo pajėgumo, t.y., apie 16 km/h, vėjo turbinas elektros rinkai.

Šį bazinių stočių turbinų bandymą bendrovė vykdo bendradarbiaudama su mobiliojo ryšio operatoriumi „Core Communications“. Tyrimo metu taip pat aiškinamasi ar elektros turbinos būtų pajėgios gaminti perteklinę energiją, kurią galima būtų parduoti skirstomiesiems tinklams.

Jeigu pavyktų pagaminti pakankamai perteklinės energijos, bazinių stočių operatoriai gautų papildomų pajamų, o elektros pardavėjai – papildomos, ir svarbiausia, „žaliosios“ elektros resursų.

Pirmąsias tokias turbinas planuojama pastatyti jau kitais metais. Šiuo metu P.Kalifornijoje yra 3500 bazinių stočių, o tam, kad būtų patenkintas vartotojų poreikis, ateinančiais metais planuojama pastatyti dar 1000.

Belieka tikėtis, kad mums neteks šių naujovių laukti keletą metų, nes sprendimas iš tiesų racionalus.

Turbūt nuo vaikystės visi esame girdėję, kad karštą vasaros dieną rengtis juodai yra visai neprotinga. Taip yra todėl, kad balta spalva atspindi saulės šviesą, o juoda sugeria saulės šilumą.

Atsižvelgę į tai, grupelė studentų sukūrė stogą, kurio spalva kinta priklausomai nuo temperatūros. Kai reikia – jis tampa baltas, o kai reikia – juodas.

Balti stogai atspindi maždaug 80 procentų saulės šviesos, tuo tarpu juodi – tik 30 proc. Todėl vasarą vėsinant namą, baltas stogas padėtų sutaupyti apie 20 proc. išlaidų, skirtų kondicionieriui.

Tokių stogų principas paprastas: juoda stogo danga padengta polimeru, kuris esant žemai oro temperatūrai lieka skaidrus, ir todėl stogo spalva matosi. O kai oro temperatūra sušyla, polimeras kondensuojasi į mažus lašelius, kurie atspindi šviesą ir sukuria baltos spalvos paviršių, galintį atspindėti saulės kaitrą.

Tačiau kad ir kaip patraukliai atrodytų ši polimerinio stogo technologija, ji dar nėra visiškai paruošta komerciniam vartojimui.

Yra dar  ir žalieji stogai, kurie irgi taupo šildymo kaštus, bet prie šito gėrio jie dar ir padeda kovoti su klimato atšilimu.

JAV tokie stogai sparčiai populiarėja. Tokio tipo stogų valstijose nuo 2007 iki 2008 metų padaugėjo 35 procentais, t.y., čia pernai metais buvo įrengta 944,88 kvadratinių kilometrų žalųjų stogų. Vokietija irgi pripažįsta žaliųjų stogų privalumą – jau 12 proc. stogų Vokietijoje yra užsėti žole. Ši industrija Vokietijoje kasmet auga apie 10-15 proc.

Žalieji stogai tarnauja 2-3 kartus ilgiau nei standartiniai, nes jie apsaugo nuo ultravioletinių spindulių poveikio ir staigių temperatūros svyravimų, liūčių sukeliančios korozijos. Be to, tokie stogai sugeria anglies dioksidą.

Michigan‘o universiteto mokslininkai nustatė, jog urbanizuotame mieste, kur gyvena apie milijoną žmonių, žalieji stogai sulaikytų apie 55 tūkstančius tonų anglies.

Mums, lietuviams, pirmieji keičiantys spalvą stogai nėra tokie aktualūs, tačiau žalieji stogai pas mus tikrai pasiteisintų. Bet tam reikia ne mažų investicijų, o dabar taupymo metas, tad „soriukas“.

Lietuvoje „karas keliuose“ tęsiasi. Vykdomos įvairios prevencinės kampanijos, siekiant paveikti vairuotojų ir pėsčiųjų suvokimą apie asmeninę atsakomybę, atsargumą ir t.t. Tačiau, kurgi pagerėjimo ženklai? Galbūt pats laikas įsikišti technikai?

Atsirado, kelis metus projektuota automobilių sistema, padedanti vairuotojui kelyje išvengti susidūrimo, kuri veikia kaip žmogaus smegenys. Ji užfiksuoja netoli automobilio esantį objektą – ir priklausomai nuo situacijos – reaguoja. Taip vadinama „trečioji akis“ mato kelio žymėjimą, atstumą iki pėsčiojo ar kitos autotransporto priemonės, mato, ką pėstieji veikia: stovi kelkraštyje ar eina įstrižai gatvės. Sistema daugiau nei 30 metrų atstumu atpažįsta, kas – kita mašina ar žmogus – yra netoli vairuojamo automobilio.

„Trečioji akis“ likus 2,5 sekundės iki susidūrimo perspėja garsiniu signalu. Jei vairuotojui nepakanka laiko sureaguoti, sistema pati suvaldo automobilį, kad būtų išvengta susidūrimo.

Pasak specialistų, beveik 80 proc. nelaimingų atsitikimų įvyksta dėl vairuotojų išsiblaškymo, o sistema padeda išvengti su tuo susijusių pasekmių, nes „trečioji akis“ pastebi kelyje ir šalia jo esančias kliūtis ir iškart reaguoja.

Kol kas ši sistema jau yra diegiama trijų markių automobiliams, o 2010 bus montuojama ir kituose. Perkant naują automobilį, „trečioji akis“ papildomai kainuotų apie 2360 litų. Tačiau turint omeny, jog ši sistema padės išgelbėti gyvybes, tai nėra brangu.

Saugaus kelio!

Elektra varomos mašinos mums jau nebe naujiena, turime tokių riedančių ir Lietuvos keliais. O štai Šiaurės Amerikos įmonė „Norfolk Southern“ kartu su energetikos departamentu pristatė pirmą elektrinį traukinį.

Skaičiai man patinka: 1500 arklio jėgų traukinys, pakrautas lygiai tiek, kiek tradicinis, su kartą įkrautomis tūkstančiu 12 voltų baterijomis, gali važiuoti 24 valandas. Baterijų įkrovimas trunka apie dvi valandas, o kalibruoti reikia kartą per savaitę.

Pagal NS 999 modelį kūrusios įmonės apskaičiavimus, elektra varomą lokomotyvą sukurti reikia ne daugiau lėšų nei tradiciniam, tad kliūčių pereiti prie modernių, aplinkai draugiškų traukinių kaip ir neturėtų būti.

Aš visomis keturiomis už naujoves, o šis  naujadaras atrodo logiškas ir reikalingas tiek aplinkosaugine, tiek moksline prasme.

Telekomunikacija vystosi nepaisydama jokių sunkmečių. Nauja Smart Phone sistema gali rasti žmogų net pastato viduje, kur GPS negali sekti. Tačiau labai išsigąsti bijantys būti susekti neturėtų, nes kol kas tai nėra galutinai ištirta praktiškai, ir reikia dar daug padirbėti, kad sistema pasiektų vartotojus.

Sistemą, kuri vadinasi „SurroundSense“ sukūrė Duke universiteto kompiuterių mokslo studijų studentas Ionut Constandache. Sistema siunčia informaciją gautą iš mobilaus telefono kameros, mikrofono ir akselerometro. Pasak jo, atskirai tam tikros aplinkos savybės neturi jokios reikšmės, tačiau apjungus optinę, garso ir judesio informaciją – gaunama unikali vietos žyma, pagal kurią ji tiksliai identifikuojama.

Sistema dvi uždaras patalpas atskiria pagal tai, jog pavyzdžiui, baras yra tamsi ir triukšminga vieta, joje žmonės juda mažai, tuo tarpu prekybos centras bus šviesus, vyraus ryškios spalvos, bus daug žmonių, kurie daug vaikščios. Kuo daugiau sistema naudojama, tuo laikui bėgant ji geriau atpažins tam tikras vietas.

Kita vertus, ši sistema bent jau kol kas neveiktų jei telefono savininkas mobilųjį laikytų rankinėje. Idealiausia tokiu atveju jei telefonas būtų ant riešo ar kabotų ant kaklo.

Taigi, kol kas galime būti ramūs

Mokslininkai ir entuziastai nuolatos ką nors meistrauja, kuria, daro bandymus. Vieni užsiima smagiais išradimais, kiti žalojančiais, dar kiti visuomenei naudą kuriančiais ir t.t. Išradimas, apie kurį rašau sekančiose pastraipose, nėra neįtikėtinas, tačiau visgi naudingas visuomenei, todėl jis keliasdešimčiai minučių pagavo mano dėmesį. Galbūt pagaus ir jūsų.

Mokslininkai sukūrė nepirštuotą pirštinę, kuri elektrodų sensoriaus pagalba automatiškai paverčia rankų judesius į tekstą. Michael Linderman su kolegomis paskelbė apie savo mokslinių tyrimų projekto pirmojo etapo rezultatus, kurio metu, šeši savanoriai naudodami skaitmeninį rašiklį, penkiasdešimt kartų parašė skaitmenis nuo 0 iki 9 vilkėdami prototipinę pirštinę. Pirštinė fiksavo rankų ir dilbių aštuonių raumenų aktyvumą. Kompiuteris koreliacijos būdu apdorojo duomenis iš skaitmeninio rašiklio ir pirštinės, ir pagal tam tikrus modelius išvedė juos į rašytinius simbolius.

M.Linderman’o komanda taip pat naudojo techniką, vadinamą diskriminacijos analize, kuri testavo ar gerai kompiuteris atpažįsta raumenų judėjimo modelius, atitinkančius rašytinius simbolius. Kompiuteris atpažino 63 procentus skaitmenų, pakartotų penkis kartus, ir 97 proc. skaitmenų pakartotų 35 kartus.

Kita vertus, pats „Popular science“ straipsnio autorius klausia, kiek šis naujadaras bus patogus… norint bet kur ir bet kada ką nors užsirašyti, ar tikrai patogiau bus paimti  pirštinę, ar geriau tiesiog susirasti lapą popieriaus ir tušinuką. 

Tačiau M.Linderman ir jo komanda visgi šią pirštinę sukūrė daugiau medicininiais tikslais. Jie tikisi pagelbėti nervų ar raumenų ligomis sergantiems žmonėms. Jų manymu, nauja technologija leistų daug greičiau nei dabartiniai metodai aptikti pirmuosius Alzhaimerio ar Parkinsono ligų simptomus. Mokslininkas taip pat mano, kad ši pirštinė galėtų būti naudinga, siekiant padėti pacientams iš naujo išmokti rašyti, arba sukurti rašymui skirtus protezus.