Gelbėjimosi plaustas jau gali gaminti geriamą vandenį

Turbūt daugeliui žiūrint filmą ne kartą yra dingtelėjusi į galvą mintis, kaip reikėtų išgyventi be maisto ir vandens atsidūrus atviroje jūroje tik su pripučiamu gelbėjimosi plaustu. Svarbiausia – koks tas plaustas! Jeigu jis „SeaKettle“, kurį sukurė Kim Hoffman, tada vilties sulaukti atviroje jūroje pagalbos tarnybų padaugėja.

Plaustas nėra stebuklingas, bet jis gamina tai, be ko žmogus negali išgyventi – gėlą vandenį. Per dieną plauste įmontuoto kūgio formos rezervuaro pagalba paruošiami 3 litrai geriamo vandens.

Plaustas pagamintas iš vandeniui nepralaidžios tvirtos medžiagos, su stogu ir langeliais. Žmogus esantis viduje, norėdamas pasigaminti vandens, turi rankine pompa pripumpuoti vandens į plastikinį rezervuarą esantį plausto viršuje. Tada saulės šiluma išgarina iš jo druską ir vanduo tampa gėlas.

Iš tikrųjų rezervuaro idėja nėra originali, tokį vandens apdorojimo būdą jau anksčiau sugalvojo Vokietijos įmonė „Mage water management“. Už šią idėją jie yra gavę ne vieną apdovanojimą.

Kaip ten bebūtų idėja superinė, nes ją galima panaudoti ne tik komerciniais tikslais. Be to, šiuo atveju galima darkart patvirtinti – genealu tai, kas paprasta.

Sukurtas paukščiams matomas stiklas

Gyvūnėlių mylėtojai gali bent kiek lengviau atsikvėpti – jei įvairiose statybinėse konstrukcijose bus pradėtas naudoti naujos kartos stiklas į jį atsitrenkusių paukščių skaičius sumažės apie 75%. Vokiečiai paskaičiavo, kad per metus apie 100 milijonų paukščių nepamatę stiklinio paviršiaus į jį atsitrenkia ir žūsta.

Anksčiau buvo bandyta klijuoti lipdukus ant stiklų – tačiau jie ne ką tepadėjo. Todėl Vokietijos mokslininkai kartu su įmone „Arnold Glas“ sukūrė tokį stiklą, kurį paukščiai aiškiai mato. Jie padengė stiklą UV spindulius atspindinčia danga, kurią paukščiai regi kaip linijų raizgynę, primenančią voratinklio tinklą.

Šio stiklo piešinio žmonės nemato, be to, danga visiškai nepakeičia matomo vaizdo, o stiklas dėl papildomos dangos nepraranda skaidrumo.

Džiugu, kad mokslininkai kuria ne tik technikos naujoves žmonėms, bet kartu rūpinasi ir gyvūnijos gerove.

Elektronai vietoj dantų pastos

Kanados universiteto specialistai kartu su Japonijos gamintojais sukūrė dantų šepetėlį, kuriam nereikalinga dantų pasta – vietoj to naudojami elektronai. Jį sudaro maža saulės energijos plokštelė esanti šepetėlio galiuke ir metalinis kotas su titano dioksidu. Iš esmės technologija niekuo nesiskiria nuo visiems gerai žinomų saulės baterijų skaičiuotuvuose. Šis dantų šepetėlis jau yra laimėjęs pirmą vietą kasmetinėje tarptautinėje odontologų konferencijoje Dubajuje.

Kai šviesa patenka ant šepetėlio, titano dioksido laidelis, esantis dantų šepetėlio kote, elektronus perneša šereliams, elektronai sureaguoja su burnoje esančiomis rūgštimis ir dantų akmenys pasišalina. Taip pat elektronai visiškai panaikina ir dviejų tipų bakterijas, kurios kelia dantenų ligas.

Šepetėlį planuojama duoti išbandyti 120 paauglių, kad jo patogumą būtų galima palyginti su įprastu šepetėliu, kuriam naudoti reikalinga pasta.

Na, kelis skirtumus galima įžvelgti jo ir nepabandžius – naujasis dantų valymo įrankis nebalina dantų, jis neturi gaivaus mėtų ar kokio kito malonaus skonio, neturi ir kvapo. Tačiau valant be pastos galima sutaupyti krūvas pinigų, šis dantų šepetėlis, pasak kūrėjų, valo efektyviau, be to, manau, kad ir keisti jį galima rečiau nei kas 3 mėnesius.

Žmogaus darbu varomas automobilis

Na, ką, atsirado automobilis „Imagine PS“, kurį tikrai galima vadinti draugišku gamtai, nes jis važiuoja žmonių, sėdinčių jame, pagalba. Kada visi keturi mašinos keleiviai specialiomis rankenomis gamina energiją, to pilnai pakanka, kad automobilis važiuotų be papildomų resursų. Kai transporto priemonėje „gamintojų“ mažiau – tada papildomai galima panaudoti ir elektrą. Važiuoklė gali veikti su bet kokio tipo baterijomis, todėl ateityje keičiantis technologijoms sukurto modelio ypatingai keisti nereiktų.

„Imagine PS“ automobilio kūrėjas – inžinierius Charles Samuel Greenwood – prie šio projekto dirbo beveik keturis dešimtmečius, – ir jam pagaliau pavyko.  Kaip teigia pats autorius, tokią transporto priemonę kurti jį paskatino noras sumažinti automobilių išskiriančių nuodingų dujų kiekį gatvėse, ir noras išspręsti daugelio vairuotojų problemą – nutukimą.

Įkalnėje toks automobilis gali važiuoti iki beveik 50 km/h greičiu, o lygiame kelyje iki maždaug 100 km/h. Skaičiai gana įspūdingi, turint omeny, jog tokį greitį išvysto žmogaus darbas. Principas panašus į rankinės drezinos, kur norint pajudėti iš vietos, rankeną reikia kelti aukštyn žemyn. „Imagine PS“ atveju rankenas reikia stumti į priekį ir atgal – lyg irkluojant.

Planuojama, jog pardavimams skirti automobiliai bus su stogu, kompiuterizuoti, su integruotu GPS, biometriniais duomenimis, garso sistema. Ateityje kituose modeliuose numatytos ir oro pagalvės. Automobilių gamybą planuojama pradėti kitais metais, ir jis kainuos apie 42 tūkst. litų.

Jeigu tik bus padidintas šio automobilio saugumas, aš visom keturiom už tokį aktyvų ir draugišką gamtai keliavimą.

Evakuacijos asistentas

Paradoksalu, bet patys vokiečiai dar iki „Meilės parado“ tragedijos pradėjo projektą „Hermes“, kurio tikslas rasti būdą, kaip apsaugoti ir pagelbėti žmonėms didelių susibūrimų metu, kai reikia skubiai palikti uždarą erdvę,  tam pasitelkiant evakuacijos asistentą.

Straipsnis apie tai pasirodė liepos 1 d. Deja, „Hermes“ projekto dalyvių pastangos buvo orientuotos tik į tolimesnę ateitį ir jų padarytos išvados ir sukurta sistema neseniai liūdnai pasibaigusio renginio organizatorių nepasiekė.

Nors žmonės eidami minioje turbūt mano, jog jie patys pasirenka savo judėjimo kryptį, tačiau viskas vyksta nesąmoningai, pagal tam tikrus modelius. Gal jums atrodys ir keista, bet žmonių evakuacijos išmanymas reikalauja ir fizikinių žinių. Iš tikrųjų minios elgsena labai panaši į dalelių judėjimą. Be to, duomenys iš statistinės fizikos taip pat gali būti tikslingai panaudoti žmonių masių judėjimo schemoms numatyti.

„Hermes“ sistemoje naudojami du modeliai – pirmasis grįstas fizikinės stūmos ir socialinės jėgos,  o antrasis aiškina žmonių srauto judėjimą tikimybių teorija. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog žmonės linkę nesąmoningai sekti iš paskos kitiems žmonėms, t.y., eiti tuo pačiu pramintu taku ar tuo pačiu maršrutu tikslo link.

„Hermes“ sistema prognozėms panaudoja turimą informaciją apie esamą padėtį: video kameros, pastato planas ir parduoti bilietai padeda surinkti informaciją, kuriose vietose, kiek žmonių yra, kompiuterio programa pateikia galimus išėjimų variantus, o kompiuteryje sudaryti žmonių judėjimo algoritmai pateikia prognozes apie galimai pavojingas vietas – tokias kaip „bottleneck“ ir pan.

Čia galite paskaityti visą straipsnį ir pažiūrėti video, kaip juda žmonių srautai erdvių susiaurėjimuose ir išplatėjimuose: http://physicsworld.com/cws/article/indepth/43033

ir

http://www.fz-juelich.de/jsc/appliedmath/ped/projects/hermes

Telefonų įkrovimas per keletą minučių

Visiems mobiliųjų telefonų turėtojams gera žinia – greitai prekyboje turėtų pasirodyti grafenu papildytos ličio baterijos, kurioms pakrauti pakaks keliolikos minučių, o ne valandos ar daugiau kaip yra šiuo metu.

Grafenas yra pati stipriausia kada nors testuota medžiaga, kuri išgaunama iš grafito. Be to, jos laidumas yra itin didelis, todėl informacijos greitis joje išauga kelis šimtus kartų. Grafeną tik prieš keletą metų sugalvojo atskirti Prinstono universiteto mokslininkai, tačiau jo panaudojimo galimybės jau sudomino didelę auditoriją mokslininkų. Ypatingą susidomėjimą grafenu rodo kompiuterių specialistai.

Pakanka tik šiek tiek papildyti ličio bateriją grafenu ir ji veiks patikimiau ir taupiau, o įkrovimas užtruks žymiai trumpiau. Nors mokslininkai nuolat bandė patobulinti ličio baterijas, tačiau grafeno baterijos elektrodai – šioje srityje visiškai naujas etapas.

Na, greitu metu tikiuosi išgirsime ir apie daugiau grafeno panaudojimo būdų.

Ateities lėktuvo vizija

Viename garsiausių tarptautinių aviacijos renginių (Farnborough International Airshow) šiais metais bendrovė „Airbus“ pristatė konceptualų 2030 metų keleivinio orlaivio modelį. Jie pristatė visą detaliai apgalvotą modelį, o aš perpasakosiu keletą svarbių detalių. Turbūt įspūdingiausia detalė patiems keleiviams – permatomos sienos, kurios leis gėrėtis vaizdu ne tik pro langelį esantį šalia sėdimos vietos, bet 360 laipsnių kampu.

Šiame svajonių lėktuvo modelyje salonas savaime išsivalantis, jis turi itin ilgus ir plonus sparnus, U formos uodegą ir sumaniai suprojektuotą lėktuvo korpuso dizainą. Apskritai kurta draugiško gamtai lėktuvo vizija. Konceptualiame modelyje numatytas kriogeninis kuras (biokuras), o tai yra žemesnė kuro degimo temperatūra, mažiau taršos, triukšmo. Apgalvotos saulės energijos ir iš žmogaus kūno šilumos besigaminančios energijos sistemos.

Interjerą skrendantys keleiviai galėtų kurti patys, nes orlaivyje būtų įdiegtas virtualių dekorų projektorius, kuris leistų savo kabiną paversti miegamuoju, darbo kambariu ar sodu. Modelyje apgalvotos tokios detalės kaip natūralaus pluošto sėdynės, kurios prisitaiko prie keleivio kūno linijų, orlaivyje naudojamos medžiagos numatytos savaime išsivalančios nuo dėmių ir tam tikras ligas sukeliančių bakterijų naudojant pūsleles pripildytas vandens.

Konceptualaus orlaivio autoriai taip pat fantazavo apie kruizinio keleivinio lėktuvo tipą, kuris galėtų pasiūlyti kazino ir kitas pramogas.

Nors koncepto kūrėjai teigė, jog jų vizija nėra labai artimo laikotarpio ir tai yra daugiau akstinas jaunimui visą tai įgyvendinti ateityje, tačiau man šis modelis atrodo visiškai realus, be ypatingų fantastikos elementų.

Išmanusis šviesoforas

Drausmingus vairuotojus raudona šviesoforo šviesa sustabdo. Tiesioginio poveikio nei automobiliui, nei vairuotojui šis trijų spalvų aparatas neturi, tik informuoja. Tačiau IBM atstovai sugalvojo technologiją, kuri turėtų ir tiesioginį poveikį, – tik ne vairuotojams, ne automobiliams, o varikliui. Kitais žodžiais tariant, sustojusios prie raudono šviesoforo signalo mašinos variklis būtų išjungtas. Kaip teigia sistemos kūrėjai, šios naujovės tikslas – efektyvesnis degalų naudojimas.

Kita vertus, automobilio variklis užsidegus raudonai šviesai ne visada būtų išjungtas. Tam įtakos turėtų du faktoriai – pirmas – priklausomai nuo to, ar automobilyje būtų įdiegta minima technologija, ir antras – iki žalio šviesoforo signalo likęs laikas, – jeigu jis per trumpas, variklio degimas nebūtų išjungtas.

Pats technologijos veikimo principas yra paprastas: sistema apskaičiuotų, kiek automobilių laukia eilėje užsidegus raudonai, tada įvertintų kiek liko laiko iki žalios šviesos, ir likus daugiau laiko nei numatyta sistemoje, šviesoforas nusiųstų signalą į automobilį sustabdyti variklio veikimą. Tuo tarpu užsidegus žaliai, signalas būtų nusiųstas pirmai eilėje stovinčiai mašinai užvesti variklį ir po tam tikro laiko visiems iš paskos stovintiems automobiliams.

Tačiau nors ir labai mėgstu ir palaikau naujoves, bet šio technologinio sumanymo nauda kiek abejoju. Tarkime jei automobilių eilėje stovės tik du su įdiegta naujove, tai sistema laiko, kada kuris automobilis turi užsivesti, teisingai neapskaičiuos. Ir apskritai, gal racionaliau būtų tiesiog didžiosiose sankryžose prikabinti mažytę švieslentę, kuri rodytų kiek laiko liko iki vieno ar kito signalo užsidegimo.

Prietaisų įkrovimas per orą

Elektros energijos perdavimas bevieliu būdu jau nėra naujiena. Tačiau dabar fizikų mintys nukrypo į tų radijo bangų, kurios sklinda tarp įvairių prietaisų, panaudojimą, tiksliau – ore esančių radijo bangų panaudojimą prietaisams įkrauti.

Kita vertus idėja naudoti elektros energiją „iš oro“ nėra nauja. Jau daugiau nei prieš šimtmetį žymusis išradėjas Nikola Tesla atlikęs daugybę bandymų pasiūlė didžiulių bokštų sistemą, kuri kartu būtų sudariusi visuotinį bevielį susisiekimo tinklą ir sukurtų sąlygas perduoti elektros energiją į bet kurią pasaulio vietą nenaudojant perdavimo linijų, perduodant elektros energiją tiesiog oru.

Nors pirmasis bokštas, išsigandus investuotojams, jog perduodamos elektros energijos srautai negalės būti išmatuojami, 1901 metais ir nebuvo pastatytas, tačiau jo žinios ir atradimai nenuėjo perniek. Pasinaudoję N.Tesla žiniomis keletas šių dienų technologijų gamintojų siūlo priemones, kurios perduoda elektros energiją bevieliu būdu, tiesa, mažesniais atstumais nei įsivaizdavo išradėjas N.Tesla. Be to, šių dienų mokslininkai surado būdą kaip galima būtų pasiimti energiją iš ore sklindančių įvairių elektros šaltinių. Mokslininkų dėka jau galima įkrauti smulkius prietaisus naudojant netoli esantį mikrobangų perdavėją. Įkraunamo prietaiso daviklis antena pagauna mikrobangas ir paverčia jas į elektros energiją.

Tačiau jau ne už kalnų kai bus patobulintos energiją iš aplinkos „siurbiančios“ technologijos ir kiekvienas iš mūsų galės naudoti mus supančią energiją įkrauti įtaisams. Tai galėtų būti radijo bangos, kurias skleidžia televizija, radijas ar mobiliųjų telefonų siųstuvai. Bandymus jau atliko Vašingtono universiteto mokslininkai Sietle. Nors jiems pavyko „pagauti“ tik 60 mikrovatų elektros energiją, tačiau to užteko įkrauti prietaisą, pademonstruoti patį principą.

Anot Masačiusetso technologijos instituto mokslininko Peter Fisher, elektros energiją galima būtų pasiimti ne tik iš radijo bangų, bet ir iš kitų aplinkoje esančių šaltinių, pavyzdžiui, įvairios vibracijos, judėjimo energijos ar šilumos, tačiau radijo bangų pliusas yra tas, jog jų yra beveik visur ir todėl tai būtų kaip pakartotinas esamo šaltinio panaudojimas.

Šie išradimai tik patvirtina faktą, jog įvairių ilgių radijo bangos aplink mus yra visur, nepaisant to, kokiu atstumu mes nuo prietaisų, skleidžiančių jas stovime. Be to, ne tik prietaisai, bet ir pati gamta kuria magnetinius ir kitokius krūvį turinčius laukus nuo kurių verčiau nebėgti, o naudotis jų teikiamomis galimybėmis.

„iPhone 4“, sveikinu.

Na, ką, pasiskaitinėjau ir aš, kuo įspūdingesnis ir geresnis yra pristatytas naujasis „iPhone 4“ už savo pirmtaką. Labiausiai mane kaip fiziką sudomino tai, jog naujame modelyje telefono rėmelis veikia kaip keturios „iPhone“ antenos, kitais žodžiais tariant, visas nerūdijančio plieno telefono apvadas yra kartu ir antena.

Kitas įdomus dalykas, jog panelė padaryta iš tos pačios medžiagos kaip ir sraigtasparnių ar greitaeigių traukinių priekinis stiklas. Todėl ji yra žymiai atsparesnė įbrėžimams, stipresnė, patvaresnė, ir kas turėtų nudžiuginti ekologijos šalininkus, – perdirbama.

Iš tikrųjų susidarė įspūdis, kad apskritai šiame modelyje ištaisytos ankstesnės klaidelės ar nepatogumai apie kuriuos kalbėdavo vartotojai, ir pridėta nuo savęs tam tikrų „bonusų“ – pavyzdžiui, „iPhone 4“ yra 24 proc. plonesnis.

Didžiausias nepatogumas vartotojams (bent jau man) buvo trumpas baterijos veikimo laikas – jie laiką pailgino – 40 proc. Vaizdo kokybę pagerino 4 kartus, o tai reiškia, jog pikseliukų net ir labai priartinus vargiai įžiūrėsime. Naujojo „iPhone‘o“ ekranas turi 326 pikselius colyje, tuo tarpu virš 300 pikselių colyje žmogaus tinklainė nebemato. Šie parametrai leidžia „iPhone“ gamintojams  prisiimti garbę sukūrus didžiausios rezoliucijos telefono ekraną.

Taip pat naujame modelyje inžinieriai pagreitino procesorių, pagerino fotokamerą iki 5 megapikselių, įdėjo lèdinę blykstę ir priartinimą padidino iki 5 kartų, o priekinę kamerą pritaikė aukštos kokybės video pokalbiams. Bet to, įmontavo ne 1, o du mikrofonus, kas leido pagerinti garso kokybę. „iPhone 4“ palaiko „iknygų“ peržiūrą, įdiegta operacinė sistema iOS, trijų ašių giroskopas, kurio dėka įvairūs žaidimai tampa dar patrauklesni.

Na, aš nepabandęs daikto nesu linkęs kelti ant pjedestalo ar menkinti, tačiau savybių aprašymai mane įtikina. Įtikina bent jau tuo, kad jie sugebėjo pranokti patys save ir duoti naujos kokybės toną.