Ach, tie mobilieji..

Mano žodžiai, kai sakiau, jog tariama mobiliojo ryšio bangų žala yra daugiau įsibauginimo ar įbauginimo pasekmė nei reali grėsmė sveikatai, įgauna realią prasmę. Tą patvirtina ne tik tyrimas, bet ir gyvenimiški pavyzdžiai.

O štai ir pavyzdys. Pietų Afrikos gyventojai kurį laiką skundėsi, jog nuo šalimais esančios mobiliųjų telefonų bazinės stoties jiems bloga, kad jie yra nuodijami radiacija. Tačiau kaip jie turėjo nustebti, kai paaiškėjo, jog bazinė stotis, kuri juos neva sargdino, jau kelias savaites apskritai neveikė.

Situacija atpažįstama ir Lietuvoje, tik skirtumas tas, kad Lietuvoje įbauginimus dar labiau sustiprina išdygę geradariai politikieriai, kurie stengdamiesi pakelti savo reitingus, manipuliuoja žmonių objektyvios informacijos apie mobilųjį ryšį ir bazines stotis stoka.

Dar vienas pavyzdys keliantis šypseną – tai vyruko, gyvenančio Santa Fe (JAV) užmojai nuteisti kaimynę, kuri jam prašant nesutinka išjungti namie naudojamų bevielio ryšio prietaisų. Vyrukui esą nustatytas padidintas jautrumas bevielio ryšio Wi-Fi signalams. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, elektros signalų aplink mus pilna tiek universitete, tiek namie, kavinėse ar mašinose, tad toks jo pageidavimas mažų mažiausiai nelogiškas.

Naujametinė dovana bijantiems elektromagnetinių bangų

Atrodo, kad pagaliau daliai pigaus populiarumo ieškančių visuomenės veikėjų ir politikų turėjo nusvirti rankos  –  kelis dešimtmečius trukęs tyrimas, kuriame buvo stebimi daugiau nei 60 tūkstančių žmonių, parodė, jog ilgalaikis kalbėjimas mobiliuoju telefonu neturi jokios įtakos piktybinių navikų formavimuisi.

Tyrimą atliko Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos specialistai.

Aišku neabejoju, jog atsiras tokių, kurie sakys, kad mokslininkai buvo papirkti, o rezultatai suklastoti. Bet sveiko proto turinčius tyrimas turėtų nuraminti. Gerų ir kūrybingų naujų metų jums!

 Straipsnį lietuviškai galite skaityti čia arba čia.

Uždraudžiam fejerverkus

 

Pavojingų, bet malonių ir reikalingų gyvenimo atributų sąrašą galime papildyti ir fejerverkais. Taip tais, gražiais, nutvieskiančiais dangų įvairiausiomis spalvomis, priverčiančiais mus visus tiek didelius, tiek mažus aikčioti iš susižavėjimo. Jie nuodingi. Ir visa tai dėka perchlorato, kuris padeda fejerverkams degti ilgiau.

 

Pasak DMD Systems ekspertų, besispecializuojančių sprogstamųjų medžiagų tyrimuose, šios medžiagos dalelės ne tik teršia aplinką, bet ir kelia pavojų žmonių sveikatai. Los Almos nacionalinės laboratorijos atlikti tyrimai parodė, jog miesto vandens telkiniuose, kur dažnai būna leidžiami fejerverkai, toksinų kiekis buvo didesnis.

Tačiau mokslininkai kartu džiugiai praneša, jog yra ir gerų naujienų. Nes sumanyta pakeisti fejerverkų sudėtį, kurioje bus azoto kuras. Jų teigimu, „žalieji“ fejerverkai yra ekologiški, jie turi mažiau toksinų ir skleidžia mažiau dūmų. Jei taip iš tikrųjų yra – tegu keičia jie tą sudėtinę formulę. Mums nuo to tik geriau.

 

Tiesa, „žaliųjų“ fejerverkų kaina, bent jau kol nesukurs ko nors dar geresnio, bus didžiulė.

Tikėkite ir pajusite poveikį

 

Yra Klaipėdoje toks linksmas konservatorius Naglis Puteikis. Apie jo nuotykius areštinėje buvau matęs per kažkurios televizijos žinias, o apie jo visuomeninę misiją gelbėjant Klaipėdos Trinyčių kvartalą nuo mobiliojo ryšio antenų parodė kvazižurnalistikos asai iš „Paskutinės instancijos“. Tuomet atrodė, kad politikas tiesiog pelnosi taškus palaikydamas neva skriaudžiamų piliečių iniciatyvas, dabar aiškėja, kad kova su „milijonieriais operatoriais” pasirinkta sąmoningai. Ir viskas būtų gerai, jei ne politiko mėginimai aiškinti situaciją tarsi jis būtų specialistas. Ir kai N.Puteikis savo bloge parašo „Atsisakyčiau negarbingų verslininkų paslaugų – atsisakyčiau mobilaus telefono ir pereičiau pas socialiai atsakingą mobilaus ryšio operatorių, bet kad tokio Lietuvoje nėra“, supranti, kad politikas mus laiko idiotais. 

 

Ar N.Puteikiui atrodo, kad „socialiai atsakingo“ operatoriaus parduodami telefonai neskleistų elektromagnetinių bangų? O gal jo bokštų spinduliuotė būtų kitokia? O jei tokio operatoriaus nėra, tai ar nebūtų nuoseklu ir prasminga apskritai atsisakyti „neatsakingų“ operatorių paslaugų. Juk politikas teigia tiksliai žinantis, kad mobiliojo ryšio bokštai kenkia. O žinojimą jam suteikia ne moksliniai tyrimai ar  tų tyrimų rezultatų ir metodikos analizė, o štai kas:

 

Pabaigai noriu pateikti skeptikams, kurie netiki poveikiais, paprastą argumentą iš LR komentarų: Yra paprastas dalykas: vien psichologinio poveikio, diskomforto gretimai gyvenantiems žmonėms pakaktų, kad neužilgo nepataisomai susigadintų sveikatą. POVEIKIS YRA. Jis nebūtinai gali būti išmatuojamas, vertinamas lyginant su normomis, kurios pačios yra luptos iš lubų. Būtina apsaugoti Lietuvos žmones nuo to teroro, kuriuo virsta palei jų gyvenamuosius būstus įrenginėjamos spinduliuotės patrankos. Visuomet galima jas įrengti atokiau, ir niekas nenukentės – tereikia atitinkamai sutvarkyti šiuos reikalus. Manau, kad reikia keleto mitingų prie šių operatorių būstinių bei prie ministerijos, nes kitaip auksu nuo lengvo pelno žmonių sąskaitą užsikišusios šių veikėjų ausys žmonių neišgirs.

 

Taigi, gerbiamas politikas ir anoniminis komentatorius siūlo nematuoti, netirti, bet TIKĖTI poveikiu. Nesu psichologas, bet man rodos, kad būtent tokie raginimai TIKĖTI gali paskatinti pajusti „psichologinį poveikį“ ir įsiteigti sau pakankamai rimtų sveikatos sutrikimų.

 

Gėda dėl tokių politikų ir dėl tokios politikos.

Apie antenas, bites ir geriausią Europoje profesorių

 

Karas su vėjo malūnais, kurių simbolinę funkciją atlieka mobiliojo ryšio  bazinės stotys, Lietuvoje tęsiasi.  Tiesa, vis aiškiau matyti, kad kariautojai užčiuopia vis daugiau galimybių prisidengiant visuomenės narių gerove siekti savų tikslų. Praėjusią  savaitę pasirodė grėsmingi laidos „Paskutinė instancija“ anonsai ir, lyg tarp kitko, straipsnis naujienų portale „Balsas.lt“. Pirmadienio vakarą išridenta ir sunkioji artilerija – Grinevičiūtės laida.

 

Kadangi laidos anonse ir straipsnyje buvo akcentuojama bazinių antenų poveikis sveikatai, laidą pažiūrėjau. Ir supratau keletą dalykų.  Ekrane rodomi gyventojai, kuriems į pagalbą atskubėjo skandalingas Klaipėdos konservatorius Naglis Puteikis, labiausiai nepatenkinti tuo, kad bazinės stotys mažina jų turto vertę. Mobiliojo ryšio operatoriai nepatenkinti vietos sveikatos centro veiklos operatyvumo stoka. Sveikatos centras nepatenkintas, kad iš jų kažko nori gyventojai, žurnalistai ir operatoriai. Žurnalistai nepatenkinti tuo, kad jų sumanymas demaskuoti korumpuotus pareigūnus nepavyko, todėl laidos išvada buvo nei šiokia, nei tokia – esą besiskundžiantieji patys naudojasi mobiliais telefonais ir neteks ryšio, jei antenas  teks nuimti.

 

Vienintelis, kuris po laidos turėtų būti patenkintas – profesorius Grigas, kurį Grinevičiūtė pavadino bene geriausiai Europoje išmanančiu elektromagnetinių bangų poveikį žmogaus organizmui mokslininku.  Tiesa, profesorius Grigas kalbėjo ne apie fiziką, o apie biologiją. Tiksliau, bandė kalbėti, nes man, nelabai ką išmanančiam šioje labai toli pažengusioje disciplinoje, profesoriaus pateikti ląstelės „prieš“ ir „po“ paveiksliukai ir komentarai „na va, matot, kas šioje vietoje pasidarė“ ar „na, susidaro tokie tarsi baltymų dariniai“, kėlė šypseną. Profesorius painiojosi ir kalbėdamas apie Lietuvoje egzistuojančius elektromagnetinio spinduliavimo ribojimus, kurie bazinėms stotims yra 10 mikrovatų į kvadratinį centimetrą. Profesorius šią ribą gerokai padidino – iki milivatų.

 

Apskritai, laidai pritrūko ne tik normaliai pateiktų įrodymų ir argumentų, bet ir paprasčiausios etikos. Trakų ūkininko pasakojimus apie mirusias bites jie ramiausiai iliustravo patikinimu, kad JAV dėl bazinių mobiliojo ryšio stočių bitės išnyko ištisuose regionuose. Trumpai egzistavusi teorija, kad mobiliojo ryšio priemonės galėjo turėti tam įtakos seniausiai paneigta mokslininkų. Gal net žymiausias Europoje elektromagnetinių bangų tyrinėtojas Grigas apie tai bus girdėjęs.

Mitų griovėjai iš Vytauto Didžiojo universiteto

 

Nežinau, gal aš labai nepastabus, bet populiariame naujienų portale „Delfi“  tik vakar pastebėjau naują rubriką – „Visuomenės iššūkis mokslininkui“ (atvirai sakant, naujoji svetainės išvaizda atrodo kiek per paini – teks priprasti). Populiaria šiuo metu vaizdo filmuko forma pateikiama tema kuri mane jau seniai liguistai domina – elektromagnetinio spinduliavimo poveikis žmogui. Pirmame reportaže kalbėta apie mobiliuosius telefonus ir mokslininkui – dr. Arvydui Kanapickui – mestas iššūkis buvo ne itin rimtas – išmatuoti trijų mobiliųjų aparatų spinduliuotę įvairiomis sąlygoms. Na, ir tradiciniai „You Tube“  pokštai – kiaušinio virimas mobiliojo telefono pagalba, kukurūzų spragėsių kaitinimas ir jau klasika tapusio klausimo „Ar telefonas kaitina smegenis?“ nagrinėjimas.

Tiesą sakant, vaizdeliai kartais priminė studentiškus juokelius, todėl belieka nukelti kepurę prieš dr. Kanapicką, kuris visus eksperimentus atliko rimta mina. Nenagrinėsiu filmuko mokslinės ir meninės vertės (tegul tai daro VDU ir Švietimo ministerija, kuri yra šio įdomaus projekto rėmėja), tačiau kelias išvadas, kurios, jei teisingai supratau, formuluojamos ir reportaže, pateikiu trumpai:

a)     Mobiliojo telefono spinduliuojamų elektromagnetinių bangų poveikis gyvybiškai svarbiems žmogaus organams nėra iki galo ištirtas, todėl geriau apsidrausti, manant, kad kuo mažesnė spinduliuotė, tuo geriau;

b)     Naujesni telefonai skleidžia mažesnio intensyvumo elektromagnetinį spinduliavimą nei senesni;

c)     Kiaušinio virimas ir spragėsių kaitinimas telefonais yra totali nesąmonė;

d)     Mobiliojo ryšio aparato spinduliuotė yra labai nedidelė ir ji sparčiai mažėja didėjant atstumui tarp telefono ir objekto; taip pat veikia bet koks užtvaras;

e)     Jei vis dar bijote mobiliojo telefono, įsigykite laisvų rankų įrangą, kalbėkite aparatą atitraukę nuo ausies arba tiesiog mažiau plepėkite telefonu.

Nieko naujo, tačiau lietuviškas „Myth Busters“ pusbrolis dar labai jaunas, tad verta jį pagirti už pastangas. 

 

 

PET, HDPE, LDPE, PP. Ligų pavadinimai?

 

Plastiko butelis alui, liaudyje žinomas “bambalio” vardu, jau spėjo tapti kultiniu tam tikro gyvenimo būdo simboliu. Įdomiausia, kad “bambalių” pasaulyje netruko atsirasti žmonių gyvenimo atspindžių. Neseniai plačiai išgarsėjo vienos nedidelės alaus daryklos penkialitriai “bambaliai” milžinai, kiti netikėtai tapo “bambalių” elitu, nes juos gaminant esą naudojama ypatinga technologija.

Iš tiesų, visi jie gaminami iš to paties plastiko ir kiek keista, kad Lietuvos dar nepasiekė JAV populiari plastiko indų baimė. Žmonės nerimauja, kad buityje ilgai naudojami plastiko indai pradeda išskirti nuodingas medžiagas, galinčias paskatinti vystytis vėžio ląsteles.  Dalis vartotojų netgi atsisako pirkti maisto produktus plastiko įpakavimuose. „Bambalių“ pirkėjams tokie nuogąstavimai gal ir nė motais, bet man tapo įdomu, ar išties plastiko indai yra saugūs.

Paaiškėjo, kad baimė, kaip įprasta, gerokai perdėta, tačiau toli grąžu ne visos plastiko rūšys yra vienodai saugios – namų šeimininkės, kurios taupydamos pinigus panaudotus margarino indelius naudoja vietoje sviestinių, turėtų liautis tai dariusios – polietilenas tereftalatas (PET, arba „Plastikas Nr. 1“) daugkartiniam naudojimui visai netinkamas.

 JAV Nacionalinės geografijos draugijos  šaltinis “The Green Guide” nurodo, kad trijų rūšių plastikas yra visiškai saugus daugkartiniam vartojimui ir maisto saugojimui. Tai „Plastikas Nr.2“ – didelio tankio polietilenas (žymimas trumpiniu HDPE), „Plastikas Nr.4“ – mažo tankio polietilenas (LDPE)  ir „Plastikas Nr. 5“ – polipropilenas (PP). Būtent iš tokių rūšių plastiko dažniausiai gaminami daugkartiniam naudojimui  skirti indai. Kita vertus, „dažniausiai“ nereiškia „visuomet“, todėl vartotojai turėtų apžiūrėti būsimą pirkinį ir išsiaiškinti, kokios raidės įspaustos jo dugne ar šone.

Kai kurios kompanijos maisto produktams naudoti skirtus indus gamina iš polikarbonato (O) vadinamo „Plastiku Nr.7“. Manoma, kad šis plastikas ilgo naudojimo metu išskiria hormonus ardantį bisfenolį A, todėl tokio tipo indus reikėtų vengti vartoti daug kartų.

Bisfenolio ir kitokių žalingų medžiagų esama ir bene dažniausiai sutinkamame “Plastike Nr. 1” polietilene tereftalate (PET arba PETE). Iš šio plastiko dažniausiai gaminami limonadų buteliai ir garsieji “bambaliai”. Vėžį sukeliančių dioksinų esama PVC plėvelėje, arba polivinilchloride („Plastikas Nr. 3“), į kurią dažnai vyniojami produktai laikinam įpakavimui. Todėl plėvelę geriau iškart nuimti, kai pirkinius parnešate namo.

Įpakavimui naudojamas ir „Plastikas Nr.6“ polistirenas (PS) arba „putplastis“, kurio sudėtyje esantis stirenas gali paveikti odą, dirginti akis, sukelti depresiją, sutrikdyti inkstų funkcijas ir pakenkti centrinei nervų sistemai. 

Taigi, potencialių pavojų esama, tačiau jie kur kas tolimesni negu rodo didelės baimės akys. Tiesa, tiems kurie plastiko indus ketina naudoti ilgiau negu šeimos servizą, paveldėtą iš senelės, derėtų žinoti, kad plastiko paviršius nėra atsparus mechaniniams pažeidimams, o įvairiuose įbrėžimuose kaupiasi bakterijos.

Tamsioji žydro dangaus pusė

Užterštas oras kenkia gamtai, o tyras … irgi kenkia.

 

Tris dešimtmečius Europa rūpinosi oro tarša, griovė anglimi kūrenamas elektrines, mažino aerozolinę taršą ir rezultatas akivaizdus – Europos dangus tapo skaidresnis. Bet žydras dangus ėmė nebepatikti mokslininkams, kurie staiga susidomėjo, kodėl radikaliai sumažinus aerozolinę taršą, vidutinė oro temperatūra toliau kyla. Kai kuriuose regionuose per beveik tris dešimtmečius oro tarša sumažėjo 60 proc., tačiau saulės spinduliuotė didėjo ir tebedidėja.

 

Šveicarijos mokslininkai pripažino, kad grynesnis oras sulaiko mažiau saulės spindulių, todėl vidutinė temperatūra kyla. Mokslininkai teigia, kad į atmosferą pakliuvę aerozoliai sukuria dirbtinius taršos debesis, kurie efektyviai atspindi saulės spindulius ir mažina oro temperatūrą.

Ar tai reiškia, jog kova prieš oro taršą tampa nebemadinga? Belieka tikėtis, kad šitos žinutės nepamatys Kinijos verslininkai ir kai kurių Lietuvos įmonių direktoriai.

Marsaeigis pagaliau kažką kepa

Vienas seniausių mokslininkų bendruomenėje egzistuojančių mitų – gyvybė Marse. Prisipažinsiu, kad ir man norisi, kad naujausia ekspedicija ir nelaimėlis aparatas „Phoenix Mars Lander“ nors kažką ten rastų. Pagaliau „Phoenix“, daugiau negu dvi savaites besiskeryčiojantis Marse, pagaliau pašovė į krosnį planetos grunto mėginius. Raudonąją planetą tyrinėjantis amerikiečių įrenginys ilgai kapanojosi Marso dulkėse, gedo, neveikė kaip pridera, kol pagaliau roboto rankai-manipuliatoriui pavyko užgriebti pakankamą kiekį paviršiaus grunto ir po ilgų kančių pripildyti vieną iš aštuonių spektro analizės aparatų, mokslininkų žargonu vadinamų krosnimis.

 

Aparatas lėtai kaitins grunto pavyzdžius iki 1000 laipsnių Celsijaus temperatūros, kol šie virs dujomis. Dujų analizė parodys, ar grunte esama organinių medžiagų molekulių, rodančių, jog planetoje galėjo egzistuoti gyvybė. Daug mažesnę porciją Marso dulkių ketinama ištirti aparate esančiu tyrimų prietaisu MECA.

 

Titaniškos NASA ir šiame projekte dalyvaujančių JAV ir Europos universitetų mokslininkų pastangos vertos pagarbos, tačiau man rodos, kad mokslininkų entuziazmas gerokai išblėso. Nuolat pasikartojančios roboto techninės problemos aiškiai atsispindi NASA platinamuose pranešimuose, o pirmųjų dienų įtarimai dėl paviršiuje pastebėtos medžiagos, labai primenančios ledą, atrodo, nepasitvirtino. Apskritai, apie ledą jau niekas nebekalba.

 

Mitas apie mobilųjį telefoną. Sugriautas!

Genialieji mitų griovėjai – „Mythbusters“ man priminė vieną gana seną legendą apie mobiliuosius telefonus:
ar kalbant telefonu ir pilantis degalus galima sukelti sprogimą?

Atrodo – kas per klausimas(?!) – žinoma, kad ne! Tačiau kodėl tada ženklai degalinėse perspėja, kad nevalia naudotis mobiliuoju telefonu degalinėse? Bent jau tokiais įspėjamaisiais ženklais prieš maždaug 10 metų klientus įspėjo pasaulinis „Shell“ degalinių tinklas. Jų teigimu, pora avarijų degalinėse įvyko būtent nuo mobiliojo telefono sukeltos kibirkšties.

Esmė ta, kad benzino sprogimą gali sukelti 250 laipsnių Celsijaus elektrostatinis krūvis nuo jūsų megztuko, bet ne mobiliojo ryšio bangos. Jos paprasčiausiai nesukelia kibirkšties ir neįkaitina paties aparato iki tokios temperatūros, nuo kurios užsidegtų benzino dujos.
Kita vertus, jei telefonas kaista iki užsiliepsnojimo, pasisaugoti turėtum pats.

Mythbusters metodas:

Bandymas atliktas prie pat atvirų benzino dujų su:
mobiliuoju telefonu pokalbio režime. Nepasiteisino. Niekas neužsidegė.
leidžiant elektrostatinį krūvį nuo uždengto stiklainio. Benzinas užsidegė.

Aš siūlyčiau tyrimą atlikti benzino dujų pilnoje kameroje. Efektas būtų aiškesnis, nors nuo telefono vis tiek neužsidegtų.

Mythbusters išvada:

A properly-working cell phone poses almost no danger of igniting gasoline, even when surrounded by gasoline vapor with the optimum fuel-air mix for ignition. The actual risk comes from an electrostatic discharge between a charged driver and the car, often a result of continually getting into and out of the vehicle.

Jei dar įdomu – pažiūrėkite, kokie amerikiečių komentarai prie šios MB serijos.