Gelbėjimosi plaustas jau gali gaminti geriamą vandenį

Turbūt daugeliui žiūrint filmą ne kartą yra dingtelėjusi į galvą mintis, kaip reikėtų išgyventi be maisto ir vandens atsidūrus atviroje jūroje tik su pripučiamu gelbėjimosi plaustu. Svarbiausia – koks tas plaustas! Jeigu jis „SeaKettle“, kurį sukurė Kim Hoffman, tada vilties sulaukti atviroje jūroje pagalbos tarnybų padaugėja.

Plaustas nėra stebuklingas, bet jis gamina tai, be ko žmogus negali išgyventi – gėlą vandenį. Per dieną plauste įmontuoto kūgio formos rezervuaro pagalba paruošiami 3 litrai geriamo vandens.

Plaustas pagamintas iš vandeniui nepralaidžios tvirtos medžiagos, su stogu ir langeliais. Žmogus esantis viduje, norėdamas pasigaminti vandens, turi rankine pompa pripumpuoti vandens į plastikinį rezervuarą esantį plausto viršuje. Tada saulės šiluma išgarina iš jo druską ir vanduo tampa gėlas.

Iš tikrųjų rezervuaro idėja nėra originali, tokį vandens apdorojimo būdą jau anksčiau sugalvojo Vokietijos įmonė „Mage water management“. Už šią idėją jie yra gavę ne vieną apdovanojimą.

Kaip ten bebūtų idėja superinė, nes ją galima panaudoti ne tik komerciniais tikslais. Be to, šiuo atveju galima darkart patvirtinti – genealu tai, kas paprasta.

Elektronai vietoj dantų pastos

Kanados universiteto specialistai kartu su Japonijos gamintojais sukūrė dantų šepetėlį, kuriam nereikalinga dantų pasta – vietoj to naudojami elektronai. Jį sudaro maža saulės energijos plokštelė esanti šepetėlio galiuke ir metalinis kotas su titano dioksidu. Iš esmės technologija niekuo nesiskiria nuo visiems gerai žinomų saulės baterijų skaičiuotuvuose. Šis dantų šepetėlis jau yra laimėjęs pirmą vietą kasmetinėje tarptautinėje odontologų konferencijoje Dubajuje.

Kai šviesa patenka ant šepetėlio, titano dioksido laidelis, esantis dantų šepetėlio kote, elektronus perneša šereliams, elektronai sureaguoja su burnoje esančiomis rūgštimis ir dantų akmenys pasišalina. Taip pat elektronai visiškai panaikina ir dviejų tipų bakterijas, kurios kelia dantenų ligas.

Šepetėlį planuojama duoti išbandyti 120 paauglių, kad jo patogumą būtų galima palyginti su įprastu šepetėliu, kuriam naudoti reikalinga pasta.

Na, kelis skirtumus galima įžvelgti jo ir nepabandžius – naujasis dantų valymo įrankis nebalina dantų, jis neturi gaivaus mėtų ar kokio kito malonaus skonio, neturi ir kvapo. Tačiau valant be pastos galima sutaupyti krūvas pinigų, šis dantų šepetėlis, pasak kūrėjų, valo efektyviau, be to, manau, kad ir keisti jį galima rečiau nei kas 3 mėnesius.

Žmogaus darbu varomas automobilis

Na, ką, atsirado automobilis „Imagine PS“, kurį tikrai galima vadinti draugišku gamtai, nes jis važiuoja žmonių, sėdinčių jame, pagalba. Kada visi keturi mašinos keleiviai specialiomis rankenomis gamina energiją, to pilnai pakanka, kad automobilis važiuotų be papildomų resursų. Kai transporto priemonėje „gamintojų“ mažiau – tada papildomai galima panaudoti ir elektrą. Važiuoklė gali veikti su bet kokio tipo baterijomis, todėl ateityje keičiantis technologijoms sukurto modelio ypatingai keisti nereiktų.

„Imagine PS“ automobilio kūrėjas – inžinierius Charles Samuel Greenwood – prie šio projekto dirbo beveik keturis dešimtmečius, – ir jam pagaliau pavyko.  Kaip teigia pats autorius, tokią transporto priemonę kurti jį paskatino noras sumažinti automobilių išskiriančių nuodingų dujų kiekį gatvėse, ir noras išspręsti daugelio vairuotojų problemą – nutukimą.

Įkalnėje toks automobilis gali važiuoti iki beveik 50 km/h greičiu, o lygiame kelyje iki maždaug 100 km/h. Skaičiai gana įspūdingi, turint omeny, jog tokį greitį išvysto žmogaus darbas. Principas panašus į rankinės drezinos, kur norint pajudėti iš vietos, rankeną reikia kelti aukštyn žemyn. „Imagine PS“ atveju rankenas reikia stumti į priekį ir atgal – lyg irkluojant.

Planuojama, jog pardavimams skirti automobiliai bus su stogu, kompiuterizuoti, su integruotu GPS, biometriniais duomenimis, garso sistema. Ateityje kituose modeliuose numatytos ir oro pagalvės. Automobilių gamybą planuojama pradėti kitais metais, ir jis kainuos apie 42 tūkst. litų.

Jeigu tik bus padidintas šio automobilio saugumas, aš visom keturiom už tokį aktyvų ir draugišką gamtai keliavimą.

Evakuacijos asistentas

Paradoksalu, bet patys vokiečiai dar iki „Meilės parado“ tragedijos pradėjo projektą „Hermes“, kurio tikslas rasti būdą, kaip apsaugoti ir pagelbėti žmonėms didelių susibūrimų metu, kai reikia skubiai palikti uždarą erdvę,  tam pasitelkiant evakuacijos asistentą.

Straipsnis apie tai pasirodė liepos 1 d. Deja, „Hermes“ projekto dalyvių pastangos buvo orientuotos tik į tolimesnę ateitį ir jų padarytos išvados ir sukurta sistema neseniai liūdnai pasibaigusio renginio organizatorių nepasiekė.

Nors žmonės eidami minioje turbūt mano, jog jie patys pasirenka savo judėjimo kryptį, tačiau viskas vyksta nesąmoningai, pagal tam tikrus modelius. Gal jums atrodys ir keista, bet žmonių evakuacijos išmanymas reikalauja ir fizikinių žinių. Iš tikrųjų minios elgsena labai panaši į dalelių judėjimą. Be to, duomenys iš statistinės fizikos taip pat gali būti tikslingai panaudoti žmonių masių judėjimo schemoms numatyti.

„Hermes“ sistemoje naudojami du modeliai – pirmasis grįstas fizikinės stūmos ir socialinės jėgos,  o antrasis aiškina žmonių srauto judėjimą tikimybių teorija. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog žmonės linkę nesąmoningai sekti iš paskos kitiems žmonėms, t.y., eiti tuo pačiu pramintu taku ar tuo pačiu maršrutu tikslo link.

„Hermes“ sistema prognozėms panaudoja turimą informaciją apie esamą padėtį: video kameros, pastato planas ir parduoti bilietai padeda surinkti informaciją, kuriose vietose, kiek žmonių yra, kompiuterio programa pateikia galimus išėjimų variantus, o kompiuteryje sudaryti žmonių judėjimo algoritmai pateikia prognozes apie galimai pavojingas vietas – tokias kaip „bottleneck“ ir pan.

Čia galite paskaityti visą straipsnį ir pažiūrėti video, kaip juda žmonių srautai erdvių susiaurėjimuose ir išplatėjimuose: http://physicsworld.com/cws/article/indepth/43033

ir

http://www.fz-juelich.de/jsc/appliedmath/ped/projects/hermes

Apie filmą „Grėsmingas signalas“

Į „Kino pavasaryje“ rodytą dokumentinį filmą, „Grėsmingas signalas“ nuėjau ir aš. Atvirai sakant, tikėjausi kažko naujo. Gal netikėto kampo, gal kažkokiu būdu atkastos slaptos informacijos apie nepaskelbtų tyrimų nepaskelbtus rezultatus, gal naujų klinikinių įrodymų. Ne nuodėmė to tikėtis, jei filmo kūrėjai reklamuojasi kaip naujos tiesos skelbėjai. Tai, ką pamačiau tėra mėgėjiška susirūpinusio žurnalisto agitacija, pagaminta naudojant laiko patikrintą propagandos modelį: „įbaugink ir nebereikės argumentų“. Deja, filme naudojama medžiaga ir autoritetai netinka nei įbauginimui, nei argumentams. Vienpusiška, emocionalu ir labai labai mėgėjiška.

Mane nuoširdžiai prajuokino tai, kad filme kaip ekspertas daug cituojamas toks ponas Olle Johanssonas. Galbūt filmo kūrėjas nežinojo, kad Johanssonas 2004-aisiais buvo pripažintas metų klaidintoju. Šį titulą jam suteikė nevyriausybinės organizacijos VoF nariai. Olle pagerbtas už tai, kad jo pareiškimuose dažnai trūksta įrodymų, dėstoma informacija paini ir netiksli, ir dažnai apskritai už kompetencijos ribų.  VoF jungia virš pusantro tūkstančio narių, kurie kritiškai vertina įvairias mokslo teorijas ir informuoja plačiąją visuomenę ir žiniasklaidą, kokie klausimai yra moksliškai svarbūs, kurie ne. Kiekvienais metais jie renka metų ugdytoją ir metų klaidintoją.

Filmo šerdis – dramatiški įvykiai Izraelio kaime Issifya, kur, anot filmo kūrėjų, staiga padaugėjo susirgimų vėžiu. Klausiu, kodėl pasirinktas 11 metų senumo atvejis, kai nelabai įmanoma patikrinti detalių ir tam tikrų niuansų? Kodėl Izraelio vėžio asociacijos tinklapyje šis miestelis nėra minimas? Kodėl šis atvejis nėra aprašytas mokslinėje literatūroje? Kodėl pasaulyje neatsirado naujesnių pavyzdžių? Juk turint galvoje, kad per 11 metų bazinių stočių skaičius, ko gero, išaugo keliasdešimt kartų, tokių Issifjų turėjo atsirasti šimtai ir tūkstančiai. Labai primena ir Lietuvos žiniasklaidoje valkiotą istoriją apie mobiliojo ryšio marinamas bites. Senų seniausiai įrodyta, kad JAV kilusi masinė bičių mirties epidemija neturėjo nieko bendro su mobiliuoju ryšiu, tačiau nelabai skrupulingi žurnalistai vis dar remiasi šiuo mitu kaip įrodymu.

Pats filmo „Grėsmingas signalas“ autorius pripažįsta, jog filmas skirtas plačiajai visuomenei, todėl tikslios informacijos ir faktų jame nėra. Aš pasakyčiau, kad filme tėra vieno žmogaus nuomonė ir įsivaizdavimas. Lygiai taip pat sėkmingai aš galėčiau statyti filmą apie baletą – šiokią tokia nuomonę apie tai turiu. Tiesa, skirtingai nei filmo „Grėsmingas signalas“ autorius, neturiu nei lėšų, nei įrangos, nei įgūdžių kurti dokumentinius filmus. Baletui dėl to tikrai geriau 🙂

Taigi, manau, kad ginče dėl elektromagnetinių bangų poveikio nieko naujo neįvyko. Ir filmo autorius, ir visi jo žiūrovai ir toliau naudosis mobiliuoju ryšiu.

Kvapų spalvų žemėlapiai

Ilinojaus universiteto mokslininkai sugalvojo nesudėtingą būdą analizuoti ir lyginti kvapus tam pasitelkdami specialiai sukurtą rašalą, kuris pateikia vizualinę kvapo informaciją.

Tokiam būdui sukurtos mažos polimerinės kortelės, kuriose talpinami 36 kruopščiai atrinktų dažų lašeliai. Jose esantys pigmentai reaguodami su tam tikrais chemikalais pakeičia spalvą. Tam, kad įvyktų reakcija užtenka labai mažos dujų mišinio koncentracijos.

Praktiškai korteles būtų naudinga turėti cheminėse ar kitose laboratorijose, kad darbuotojai laiku pastebėtų padidėjusią toksinių medžiagų koncentraciją. Dažų pigmentų dėka kiekvienas cheminis mišinys kortelėje atvaizduojamas unikaliai, o tai reiškia, jog sistema aptinka ir minimalius kompleksinių kvapų skirtumus, kaip pavyzdžiui, skirtingų kavos rūšių. Arba tarkime kolorimetro pagalba (spalvos intensyvumo matuoklis) būtų galima didžiulėse maisto produktų siuntose greitai ir patikimai aptikti sugedusius produktus.

Ach, tie mobilieji..

Mano žodžiai, kai sakiau, jog tariama mobiliojo ryšio bangų žala yra daugiau įsibauginimo ar įbauginimo pasekmė nei reali grėsmė sveikatai, įgauna realią prasmę. Tą patvirtina ne tik tyrimas, bet ir gyvenimiški pavyzdžiai.

O štai ir pavyzdys. Pietų Afrikos gyventojai kurį laiką skundėsi, jog nuo šalimais esančios mobiliųjų telefonų bazinės stoties jiems bloga, kad jie yra nuodijami radiacija. Tačiau kaip jie turėjo nustebti, kai paaiškėjo, jog bazinė stotis, kuri juos neva sargdino, jau kelias savaites apskritai neveikė.

Situacija atpažįstama ir Lietuvoje, tik skirtumas tas, kad Lietuvoje įbauginimus dar labiau sustiprina išdygę geradariai politikieriai, kurie stengdamiesi pakelti savo reitingus, manipuliuoja žmonių objektyvios informacijos apie mobilųjį ryšį ir bazines stotis stoka.

Dar vienas pavyzdys keliantis šypseną – tai vyruko, gyvenančio Santa Fe (JAV) užmojai nuteisti kaimynę, kuri jam prašant nesutinka išjungti namie naudojamų bevielio ryšio prietaisų. Vyrukui esą nustatytas padidintas jautrumas bevielio ryšio Wi-Fi signalams. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, elektros signalų aplink mus pilna tiek universitete, tiek namie, kavinėse ar mašinose, tad toks jo pageidavimas mažų mažiausiai nelogiškas.

Naujametinė dovana bijantiems elektromagnetinių bangų

Atrodo, kad pagaliau daliai pigaus populiarumo ieškančių visuomenės veikėjų ir politikų turėjo nusvirti rankos  –  kelis dešimtmečius trukęs tyrimas, kuriame buvo stebimi daugiau nei 60 tūkstančių žmonių, parodė, jog ilgalaikis kalbėjimas mobiliuoju telefonu neturi jokios įtakos piktybinių navikų formavimuisi.

Tyrimą atliko Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedijos specialistai.

Aišku neabejoju, jog atsiras tokių, kurie sakys, kad mokslininkai buvo papirkti, o rezultatai suklastoti. Bet sveiko proto turinčius tyrimas turėtų nuraminti. Gerų ir kūrybingų naujų metų jums!

 Straipsnį lietuviškai galite skaityti čia arba čia.

“Trečioji akis“ padės išgelbėti gyvybes

Lietuvoje „karas keliuose“ tęsiasi. Vykdomos įvairios prevencinės kampanijos, siekiant paveikti vairuotojų ir pėsčiųjų suvokimą apie asmeninę atsakomybę, atsargumą ir t.t. Tačiau, kurgi pagerėjimo ženklai? Galbūt pats laikas įsikišti technikai?

Atsirado, kelis metus projektuota automobilių sistema, padedanti vairuotojui kelyje išvengti susidūrimo, kuri veikia kaip žmogaus smegenys. Ji užfiksuoja netoli automobilio esantį objektą – ir priklausomai nuo situacijos – reaguoja. Taip vadinama „trečioji akis“ mato kelio žymėjimą, atstumą iki pėsčiojo ar kitos autotransporto priemonės, mato, ką pėstieji veikia: stovi kelkraštyje ar eina įstrižai gatvės. Sistema daugiau nei 30 metrų atstumu atpažįsta, kas – kita mašina ar žmogus – yra netoli vairuojamo automobilio.

„Trečioji akis“ likus 2,5 sekundės iki susidūrimo perspėja garsiniu signalu. Jei vairuotojui nepakanka laiko sureaguoti, sistema pati suvaldo automobilį, kad būtų išvengta susidūrimo.

Pasak specialistų, beveik 80 proc. nelaimingų atsitikimų įvyksta dėl vairuotojų išsiblaškymo, o sistema padeda išvengti su tuo susijusių pasekmių, nes „trečioji akis“ pastebi kelyje ir šalia jo esančias kliūtis ir iškart reaguoja.

Kol kas ši sistema jau yra diegiama trijų markių automobiliams, o 2010 bus montuojama ir kituose. Perkant naują automobilį, „trečioji akis“ papildomai kainuotų apie 2360 litų. Tačiau turint omeny, jog ši sistema padės išgelbėti gyvybes, tai nėra brangu.

Saugaus kelio!

Protingosios pirštinės

Mokslininkai ir entuziastai nuolatos ką nors meistrauja, kuria, daro bandymus. Vieni užsiima smagiais išradimais, kiti žalojančiais, dar kiti visuomenei naudą kuriančiais ir t.t. Išradimas, apie kurį rašau sekančiose pastraipose, nėra neįtikėtinas, tačiau visgi naudingas visuomenei, todėl jis keliasdešimčiai minučių pagavo mano dėmesį. Galbūt pagaus ir jūsų.

Mokslininkai sukūrė nepirštuotą pirštinę, kuri elektrodų sensoriaus pagalba automatiškai paverčia rankų judesius į tekstą. Michael Linderman su kolegomis paskelbė apie savo mokslinių tyrimų projekto pirmojo etapo rezultatus, kurio metu, šeši savanoriai naudodami skaitmeninį rašiklį, penkiasdešimt kartų parašė skaitmenis nuo 0 iki 9 vilkėdami prototipinę pirštinę. Pirštinė fiksavo rankų ir dilbių aštuonių raumenų aktyvumą. Kompiuteris koreliacijos būdu apdorojo duomenis iš skaitmeninio rašiklio ir pirštinės, ir pagal tam tikrus modelius išvedė juos į rašytinius simbolius.

M.Linderman’o komanda taip pat naudojo techniką, vadinamą diskriminacijos analize, kuri testavo ar gerai kompiuteris atpažįsta raumenų judėjimo modelius, atitinkančius rašytinius simbolius. Kompiuteris atpažino 63 procentus skaitmenų, pakartotų penkis kartus, ir 97 proc. skaitmenų pakartotų 35 kartus.

Kita vertus, pats „Popular science“ straipsnio autorius klausia, kiek šis naujadaras bus patogus… norint bet kur ir bet kada ką nors užsirašyti, ar tikrai patogiau bus paimti  pirštinę, ar geriau tiesiog susirasti lapą popieriaus ir tušinuką. 

Tačiau M.Linderman ir jo komanda visgi šią pirštinę sukūrė daugiau medicininiais tikslais. Jie tikisi pagelbėti nervų ar raumenų ligomis sergantiems žmonėms. Jų manymu, nauja technologija leistų daug greičiau nei dabartiniai metodai aptikti pirmuosius Alzhaimerio ar Parkinsono ligų simptomus. Mokslininkas taip pat mano, kad ši pirštinė galėtų būti naudinga, siekiant padėti pacientams iš naujo išmokti rašyti, arba sukurti rašymui skirtus protezus.