Telefonas – nosis

Naujienos iš JAV skelbia, kad greitu metu atsiras tokie mobilieji telefonai, kurie „užuos“ nuodingas dujas. Kuriamas mažas, maždaug monetos dydžio, lustas būtų integruotas mobiliajame telefone ir perspėtų jo savininką kai aplink užfiksuotų pavojingų sveikatai ir gyvybei dujų kvapą.

Anot sumanytojų, tokie lustai labiausiai pravers pirmosios pagalbos darbuotojams. Taip pat pravers ir ugniagesiams bei policijai tiksliau nustatyti kenksmingų dujų nutekėjimą tarkime metro tuneliuose sekant keleivių telefonų GPS signalus. Tokiu būdu mobiliųjų telefonų skleidžiamų signalų pagalba galima būtų efektyviau sureaguoti į įvairius iškvietimus, nustatant tiksliau vietą.

Luste esanti silicio kapsulė turi galybę itin mažų skylučių, kurios priklausomai nuo dydžio atspindi skirtingas spalvas. Nuodingų dujų molekulė patekusi į vieną iš šių angelių pakeičia viduje esantį orą ir skylutės atspindima spalva pakinta. Papildomai įdėjus plonytį lęšį į mobiliojo telefono fotokamerą, galima būtų stebėti spalvų pasikeitimus.

Greitu metu planuojama sukurti 40-80 skirtingų šio prietaiso prototipų. Pagrindinis uždavinys prietaiso prototipui – kad jis „susikalbėtų“ su pagalbos tarnybos naudojamu tinklu, kuris fiksuoja įvairius nelaimės skambučius.

Prietaisas, mano galva, tikrai vertas dėmesio, ir tikiuosi, kad neatsiras daug tokių žmonių, kuriems labiau rūpės nenoras jaustis sekamiems, o ne jų pačių saugumas.

5 ateities telefonų naudojimo būdai

Kaip rašo „Discovery News“, mobiliųjų telefonų gausa ir paplitimas įvairiose amžiaus grupėse rodo sparčiausią naujos technologijos adaptaciją istorijoje. O jų inovacijos artimiausiu metu nė neketina stabtelėti. MIT (Masačiusetso technologijų instituto) tyrėjas Jhonatan Rotberg prognozuoja, jog per ateinančius metus kiekvienas žmogus pasaulyje turės galimybę naudotis mobiliuoju telefonu. Pasak jo, padidinus išmaniųjų telefonų informacijos apdorojimo galimybes, o išlaidas sumažinus, šių telefonų galimybės leis sutaupyti laiko tiems darbams, kuriems atlikti reikėdavo specialiai eiti iš namų.

Straipsnio autorius L.Pinder sudarė išmaniųjų telefonų inovacijų sąrašą komercijos, švietimo ir sveikatos srityse, kur, specialistų manymu, telefonai bus naudojami artimiausioje ateityje:

1 – asmeninis asistentas. Pasak specialistų, po kelių metų telefonai galės organizuoti ir atidėti susitikimus. Pavyzdžiui, jei jums vykstant į susitikimą įstrigsite kamštyje, telefonas pats, be menkiausių jūsų pastangų, praneš antrajai susitikimo pusei, jog į susitikimą vėluosite.

2  – projektorius telefone taip pat yra artimiausio laikotarpio planas. Nors kol kas tokių projektorių kaina vis dar per aukšta, kad jį galima būtų montuoti į kiekvieną mobilųjį telefoną, specialistai prognozuoja, jog po 3 metų jų kaina žymiai nukris. Tokie projektoriai leis žiūrėti prezentacijas, video ar televizijos programas.

3 – gydytojas. Sensoriai įmontuoti telefone galės identifikuoti blogą širdies ritmą, karščiavimą, pradedant sirgti perspės, jog reikia kreiptis į gydytojus.

4 – televizijos žiūrėjimas. Nors sporto varžybos filmuojamos skirtingomis kameromis skirtingais rakursais, per televiziją matome vieną vaizdą. Tačiau kuriama „magiška akis“ įmontuota į išmanųjį telefoną per sąsają su televizoriumi leis žiūrėti, kas vyksta už kadrų, t.y., leis stebėti varžybas ar bet kokią kitą televizijos programą tokiu kampu kaip norės pats žiūrovas.

5 – ultragarsas. Su telefone integruotu ultragarso aparatėliu bus galima pažiūrėti bet kurią kūno dalį ir jos atvaizdą pamatyti savo telefono ekrane. Tam papildomai tereiks „liestuko“ ir USB jungties telefone.

Skystosios baterijos

Šįkart pranešiu o gal kai kam tik priminsiu apie skystas baterijas. Tai nėra kažkas fantastiško, tiesiog progresas, ekonomijos siekimas reikalauja naujų ir efektyvesnių būdų palaikyti prietaisų veikimą. O šis – tikrai naujas.

Išsilydęs metalas telefono baterijoje turbūt nė vieno nepradžiugintų, tačiau, kaip parodė eksperimentai, didelės talpos baterijos tokiomis sąlygomis veikia puikiausiai. Inžinieriai sukūrė tokias baterijas, kurių viena atstotų 20 ličio baterijų su tokiu pačiu elektrodų plotu. Tokia baterija yra pigesnė už mums įprastą ličio bateriją.

Naujųjų baterijų viduje yra trijų lygių talpos, užpildytos iki 700 laipsnių įkaitinto skysto metalo sluoksniais. Viršutiniame sluoksnyje laikosi magnis, apatiniame – stibis, o tarp jų – šių dviejų metalų miksas.

Kraunantis baterijai plečiasi viršutinis ir apatinis sluoksniai, iškrovos metu – vidurinysis.  Iškrovos metu vyksta cheminė reakcija, kuri ir atpalaiduoja elektronus. Reakcijos metu taip pat išskiriama šiluma, kurios pakanka palaikyti metalus skystame pavidale. Jūrų konteinerio dydžio baterija gali pagaminti megavatą elektros energijos, kurios užtektų 10 tūkstančių šimto vatų lempučių šviesti kelias valandas.

Kai kurios komunalinių paslaugų bendrovės ir miestai jau pradėjo bandymus, kuriuose natrio sulfido baterijas mėginama pritaikyti kaip galios rezervą perdavimo tinklams, o Teksaso miestas Presidio jau įkrovė didžiausią tokio tipo bateriją JAV.

Na, man kaip visada įdomiausias vienas klausimas – ar tai pasiteisins ir kada pas mus?

Apie filmą „Grėsmingas signalas“

Į „Kino pavasaryje“ rodytą dokumentinį filmą, „Grėsmingas signalas“ nuėjau ir aš. Atvirai sakant, tikėjausi kažko naujo. Gal netikėto kampo, gal kažkokiu būdu atkastos slaptos informacijos apie nepaskelbtų tyrimų nepaskelbtus rezultatus, gal naujų klinikinių įrodymų. Ne nuodėmė to tikėtis, jei filmo kūrėjai reklamuojasi kaip naujos tiesos skelbėjai. Tai, ką pamačiau tėra mėgėjiška susirūpinusio žurnalisto agitacija, pagaminta naudojant laiko patikrintą propagandos modelį: „įbaugink ir nebereikės argumentų“. Deja, filme naudojama medžiaga ir autoritetai netinka nei įbauginimui, nei argumentams. Vienpusiška, emocionalu ir labai labai mėgėjiška.

Mane nuoširdžiai prajuokino tai, kad filme kaip ekspertas daug cituojamas toks ponas Olle Johanssonas. Galbūt filmo kūrėjas nežinojo, kad Johanssonas 2004-aisiais buvo pripažintas metų klaidintoju. Šį titulą jam suteikė nevyriausybinės organizacijos VoF nariai. Olle pagerbtas už tai, kad jo pareiškimuose dažnai trūksta įrodymų, dėstoma informacija paini ir netiksli, ir dažnai apskritai už kompetencijos ribų.  VoF jungia virš pusantro tūkstančio narių, kurie kritiškai vertina įvairias mokslo teorijas ir informuoja plačiąją visuomenę ir žiniasklaidą, kokie klausimai yra moksliškai svarbūs, kurie ne. Kiekvienais metais jie renka metų ugdytoją ir metų klaidintoją.

Filmo šerdis – dramatiški įvykiai Izraelio kaime Issifya, kur, anot filmo kūrėjų, staiga padaugėjo susirgimų vėžiu. Klausiu, kodėl pasirinktas 11 metų senumo atvejis, kai nelabai įmanoma patikrinti detalių ir tam tikrų niuansų? Kodėl Izraelio vėžio asociacijos tinklapyje šis miestelis nėra minimas? Kodėl šis atvejis nėra aprašytas mokslinėje literatūroje? Kodėl pasaulyje neatsirado naujesnių pavyzdžių? Juk turint galvoje, kad per 11 metų bazinių stočių skaičius, ko gero, išaugo keliasdešimt kartų, tokių Issifjų turėjo atsirasti šimtai ir tūkstančiai. Labai primena ir Lietuvos žiniasklaidoje valkiotą istoriją apie mobiliojo ryšio marinamas bites. Senų seniausiai įrodyta, kad JAV kilusi masinė bičių mirties epidemija neturėjo nieko bendro su mobiliuoju ryšiu, tačiau nelabai skrupulingi žurnalistai vis dar remiasi šiuo mitu kaip įrodymu.

Pats filmo „Grėsmingas signalas“ autorius pripažįsta, jog filmas skirtas plačiajai visuomenei, todėl tikslios informacijos ir faktų jame nėra. Aš pasakyčiau, kad filme tėra vieno žmogaus nuomonė ir įsivaizdavimas. Lygiai taip pat sėkmingai aš galėčiau statyti filmą apie baletą – šiokią tokia nuomonę apie tai turiu. Tiesa, skirtingai nei filmo „Grėsmingas signalas“ autorius, neturiu nei lėšų, nei įrangos, nei įgūdžių kurti dokumentinius filmus. Baletui dėl to tikrai geriau 🙂

Taigi, manau, kad ginče dėl elektromagnetinių bangų poveikio nieko naujo neįvyko. Ir filmo autorius, ir visi jo žiūrovai ir toliau naudosis mobiliuoju ryšiu.

Beprotiškai spartus ‘rūteris’

Sukurta itin sparti interneto sistema. Bendrovė „Cisco“, didžiausia interneto sprendimų kūrėja pasaulyje, paskelbė kad sukūrė naują ‘rūterio’ sistemą, pavadinimu „Cisco CSR-3“, skirtą naujosios kartos Internetui.

Pasak jų, nauja sistema lenkia artimiausio konkurento sistemą dvylika kartų, o savo pačių sukurtą pirmtakę trigubai. Cisco CRS-1 greitis buvo 92 Tbps per sekundę (dabar 322 terabitų).

Tam, kad būtų lengviau suvokti greičius, įsivaizduokite, kad trečiasis Cisco CSR  leidžia visą Kongreso bibliotekos nuskanuotą kolekciją patalpinti į tinklą vos per 1 sekundę, arba kad vienu metu visi Kinijos gyventojai gali dalyvauti video pokalbiuose.

Tačiau nepaisant didelių greičių, lyginant su konkurentų platformomis,  sistema labai taupi – ji leidžia sutaupyti apie 60 proc. elektros energijos.

Viena didžiausių telekomunikacijų bendrovių AT&T jau išbandė naująją sistemą su 100 gigabitų baziniu tinklu tarp Naujojo Orleano ir Majamio.

Mūsų kūnas – mobiliųjų technologijų ateitis

Mobiliųjų technologijų ateitis – žmogaus kūnas. Technologai sugalvojo kaip galima išnaudoti savo kūno paviršių vietoj klaviatūros ar meniu norint valdyti savo telefoną, mp3 grotuvą ar žaisti žaidimus. Sukurta technologija pavadinta „skinput“.

„Skinput“ įrankis rišasi ant vartotojo rankos, jame įtaisytas mažytis projektorius projektuoja meniu ar klaviatūrą ant žmogaus rankos ar kitų kūno dalių. Šis smagus dalykėlis turi ir garso sensorių, kuris skirtingose kūno vietose liečiant atitinkamą mygtuką, skleidžia unikalų garsą, ir taip tiksliai identifikuojama paspaudimo vieta. Skleidžiamas garsas priklauso nuo kaulų tankio, audinių minkštumo, sąnarių ir kitų faktorių.

„Skinput“ programinė įranga sugeba analizuoti garso dažnį, kurį sensorius perteikia ir nustatyti, kurį mygtuką vartotojas paspaudė, tuo tarpu bevielio ryšio technologija perduoda informaciją įrenginiui. Pavyzdžiui, surinkęs ant rankos projektuotos klaviatūros telefono numerio skaičius, informacija bus perduota telefonui, kad būtų pradėtas skambinimas.

Šis projektas yra „Microsoft“ tyrėjų vaisius. Šį darbą technologai pristatys balandį vyksiančioje konferencijoje, kuri bus skirta aptarti kompiuterio ir žmogaus sąveiką.

Oranžinis slidininkų džiaugsmas

Turbūt jau visi žinote, jog įsigyti sportinės aprangos nuo kurios vanduo kaip nuo žąsies nubėga, o kūno prakaitas išgarinamas beveik akimirksniu – ne problema. Greičiausiai daugelis matė kaip JAV ir Kanados slidininkai krito Vankuverio trasoje, tačiau spėju ne visi žinote, kad jie buvo apsivilkę apsauginę aprangą pagamintą iš specialios gumos, kuri saugojo juos nuo smūgių. Tiksliau tariant, sportininkus saugojo specialūs guminiai įdėklai, dėvimi po sportine apranga.

Ši guma nėra naujiena, ji buvo išrasta jau 2001 metais, o praktiškai pradėta taikyti maždaug prieš porą metų. Medžiagą, apsaugančią nuo smūgių, sukūrė britų įmonė „d3o lab“, o ją Kanados ir JAV komandų aprangai pritaikė amerikiečių sportinės aprangos gamintoja „Spyder“.

Anksčiau sportininkai dėvėdavo plastikines apsaugas, tačiau jos nors ir apsaugodavo maksimaliai, bet varžydavo judesius, be to, buvo mažiau aerodinamiškos ir todėl padidindavo oro pasipriešinimą.

Pagal d3o technologiją sukurta guminė sportinių kostiumų medžiaga yra labai elastinga, beveik skysta, todėl visiškai nevaržo judesių. Tačiau esant staigiam smūgiui medžiaga akimirksniu sukietėja, t.y., susidūrimo jėga suspaudžia molekules, ir tokiu būdu sugeria smūgio energiją. Kai spaudimas išnyksta, medžiaga vėl grįžta į pradinę savo būseną.

Kita vertus, ši, atrodytų sportininkų džiaugsmas, medžiaga tikrai nėra stebuklinga, ir labai stipraus susidūrimo atveju traumų nebūtų išvengta. Todėl oranžinės spalvos medžiaga gali apsaugoti ne visų sporto šakų atstovus. Iš kitos pusės, tai yra kol kas geriausias sprendimas, kuris gali būti pasiūlytas sportininkams. Ir ne tik jiems.

Kvapų spalvų žemėlapiai

Ilinojaus universiteto mokslininkai sugalvojo nesudėtingą būdą analizuoti ir lyginti kvapus tam pasitelkdami specialiai sukurtą rašalą, kuris pateikia vizualinę kvapo informaciją.

Tokiam būdui sukurtos mažos polimerinės kortelės, kuriose talpinami 36 kruopščiai atrinktų dažų lašeliai. Jose esantys pigmentai reaguodami su tam tikrais chemikalais pakeičia spalvą. Tam, kad įvyktų reakcija užtenka labai mažos dujų mišinio koncentracijos.

Praktiškai korteles būtų naudinga turėti cheminėse ar kitose laboratorijose, kad darbuotojai laiku pastebėtų padidėjusią toksinių medžiagų koncentraciją. Dažų pigmentų dėka kiekvienas cheminis mišinys kortelėje atvaizduojamas unikaliai, o tai reiškia, jog sistema aptinka ir minimalius kompleksinių kvapų skirtumus, kaip pavyzdžiui, skirtingų kavos rūšių. Arba tarkime kolorimetro pagalba (spalvos intensyvumo matuoklis) būtų galima didžiulėse maisto produktų siuntose greitai ir patikimai aptikti sugedusius produktus.

Galėsime būti žmonėmis-vorais

Jeigu prieš dešimt metų būčiau pasakęs, jog žmonės netrukus galės laipioti sienomis, turbūt būtumėte mane išvadinę trenktu. Šiandien pranešęs, kad netolimoje ateityje žmonės galės įsijausti į žmogus voro kailį, greičiausiai sukelsiu tik smalsumą – kada? Taip, laikai keičiasi, technologijos modernėja ir mokslininkai pateikia vis daugiau prietaisų, kurie dar ne seniai mums atrodė lyg iš fantastikos srities. Tarkime, ar mūsų močiutės galėjo pagalvoti apie mobiliuosius telefonus? Nešiojamus kompiuterius?

Mokslininkai teigia, jog gali sukurti tokį stiprios prisiurbiamosios galios prietaisą, kuris leistų žmonėms vaikščioti sienomis kaip žmogus voras arba sukurti tokį lipnų prietaisą, kurį galima būtų įjungti ir išjungti vos spragtelėjus jungiklį.

Išradimui idėją pasufleravo gamta, tiksliau vabzdžio gebėjimas išsilaikyti ant vandenyje esančio 100 kartų lengvesnio už jį lapo. Jam tai pavyksta dėl vandens paviršiaus įtempimo, klijų efekto, kuris sutvirtina vandens paviršių, ir specifinių paties judesių. Pasak mokslininkų, šis efektas galėtų būti panaudotas kuriant lipnius batus ar pirštines.

Bandomasis prietaisas sudarytas iš trijų esminių dalių. Viršutinėje dalyje yra plokščia lėkštelė su daug kelių šimtų mikronų pločio skylučių, tuomet eina akytas sluoksnis, o apačioje yra lėkštelė, kuri laiko vandenį. Veikimas paprastas: prietaise esanti 9 voltų baterija sukuria elektrinį lauką, kuris išstumia vandenį pro skylutes į viršutinę lėkštelę. Dėka prasiskverbusių lašelių paviršius įsitempia ir sukimba su kitu paviršiumi. Išjungus elektros tiekimą, sukibimas išnyksta.

Tačiau tam, kad pavyktų žmogui laipioti sienomis reikia labiau pasistengti. Tarkime bandomasis prietaisas turintis 1000 skylučių gali išlaikyti tik apie 30 gramų masę, kas yra apytiksliai 70 savaržėlių, tačiau, jei jis turėtų žymiai daugiau ir mažesnių skylučių, 3 kv. cm prietaisas išlaikytų maždaug 7 kg svorio.

Jubiliejus! Lazeriui – 50 metų

Šį pavasarį lazeriui sukanka 50 metų. Kaip bebūtų, jubiliejus tikrai solidus. Pradžioje vadintas „sprendimu, ieškantiems problemų“, pastaruoju metu jis tapo tikruoju problemų sprendėjų, kurio galimybėms atrodytų nėra ribų.

„Physics Word“ tinklaraščio autorius vardina, kur mokslininkai lazerius jau yra pritaikę. Lazeriai naudojami tirti tiek kosmosą, tiek žemės gelmes, jie tarnauja laboratorijose, įvairiose gamyklose, taip pat ir paslaugų sferoje – ligoninėse, biuruose.

Pasitelkus lazerį, galima kepštelti skrendančią muselę arba atvirkščiai, pasitelkti didžiulę jėgą ir be didelių pastangų perpjauti metalo luitą lyg sviesto gabalą.

Lazerių galimybių amplitudė labai plati. Jie naudojami, kur reikalingas preciziškas tikslumas, tikslumas tiek atomų, tiek planetų sistemų mastu. Todėl juos naudoja gydytojai atlikdami mikro operacijos, o astronomai kurdami dirbtines žvaigždes danguje.

Lazeris – reikšmingas amžiaus išradimas, tad nenuostabu, kad ir jubiliejaus paminėjimas vyks San Franciske didžiulėje salėje, kur bus pristatyta 1000 eksponatų ir tilps apie 20 tūkst. konferencijos dalyvių.

Beje, vertėtų paminėti, jog Lietuva lazerių srityje taip pat turi ką parodyti.